Narystė euro zonoje Lietuvai nėra kažkoks gražus „atributas“, reikalingas tik pasipuikavimui. Su euru šalis gautų aiškią materialinę naudą ekonominio augimo, investicijų, patikimumo ir pinigų kainos prasme. Tačiau pastaruoju metu svarstomi net du pasiūlymai, kurie Lietuvą gali palikti už euro zonos ribų ir 2015-aisiais.
Pirma, tai tik ką nuskambėjusi intencija padidinti minimalų darbo užmokestį dar 50 proc. Susidaro įspūdis, kad norima didinti gerovę čia ir dabar, neatsižvelgiant į realias ekonomines galimybes ir neįvertinant, kokie yra tokių sprendimų padariniai. Tokiu mastu padidintas minimalus darbo užmokestis rizikuoja išbalansuoti visą ekonominę sistemą, pradedant vartojimu ir darbo rinka, baigiant viešaisiais finansais ir infliacija. Jau dabar kalbama, kad smulkieji darbdaviai kai kuriais atvejais nepajėgūs mokėti nustatyto minimumo. Dar padidinus minimalų atlyginimą, mažiau kvalifikuoti darbuotojai nukentės, nes jie taps per brangūs. Tad ir bedarbystė jų gretose gali tik padidėti. Nekalbant apie tai, kad viešasis sektorius pats yra darbdavys ir tai lems didesnę išlaidų eilutę biudžete.
Antra, ketinimas kompensuoti už sumažintas pensijas kriziniu laikotarpiu. Diskusiją, kiek adekvatu kitų visuomenės narių, kurių faktinės ir potencialios pajamos taip pat sumažėjo recesijos laikotarpiu, atžvilgiu palikime kol kas nuošalyje. Tiesiog paskaičiuokime finansus – tai reiškia papildomus 1-1,2 mlrd. litų, kuriuos reikia iš kažkur gauti. Greičiausiai – skolintis. O čia matematika paprasta – tokia suma atitinkamai biudžeto deficitą gali padidinti iki ar šiek tiek daugiau nei 1 proc. palyginti su BVP. To pakanka, kad Lietuva ir vėl netenkintų Mastrichto kriterijaus. Net jei pensijas būtų nuspręsta kompensuoti ne šiemet, tai vis tiek nusėstų prie Lietuvos įsipareigojimų ir formaliai būtų registruojamas didesnis biudžeto deficitas.
Taigi, net ir atsiribojant nuo to, kiek ekonomiškai logiški ir visuomeniškai teisingi yra šie pasiūlymai, žala euro įvedimui taip pat akivaizdi. Lietuvai ir taip ganėtinai sunku įtilpti į euro zonos keliamus kriterijus. Infliacija jau senokai yra itin arti Mastrichto kriterijaus, o suprojektuotas biudžeto deficitas 2014 metais numatytas 1,9 proc. BVP. Tačiau jei netrukus bus įgyvendinti minėtieji pasiūlymai dėl minimalaus darbo užmokesčio ir pensijų kompensavimo, tai narystė euro zonoje vėl taps miglotu tikslu, kurio mes niekaip neįveikiame jau nuo 2006 metų. Vietoje to, rizikuojame likti įsivaizduojamos gerovės valstybe, kuri planuoja išlaidas, nesukurdama tam tinkamų sąlygų savo ekonomikos struktūroje.
Rūta Medaiskytė yra banko "Finasta" vyriausioji ekonomistė
