Kelne įsikūrusiems ir atominius reaktorius draudžiančių draudimo kompanijų sąjungos būstinėje dirbantiems specialistams Japonijos Fukušimos katastrofa netapo galvos skausmu: pagal sutartį nuostolius, kuriuos padaro žemės drebėjimai, labai aukštos jūros bangos ar ugnikalnio išsiveržimas, atlyginti jie neturi. Kita vertus, finansiniai atominių elektrinių avarijų padariniai gali būti tokie milžiniški, kad pasaulyje nebūtų nė vienos draudimo kompanijos, galinčios apdrausti nuo tokios grėsmės. Pavyzdžiui, Fukušimos elektrinė buvo apdrausta vos keliasdešimčia milijonų eurų.
Pačioje Vokietijoje draudikų sąjunga gali padengti žalą, kurią atominė elektrinė padaro trečiosioms šalims, iki 256 milijonų eurų. Visą už šią sumą didesnę žalą padengti turi pati elektrinė visu savo turtu. Todėl vokiečių energetikos kompanijos pagal įstatymą turi kaupti rezervus galimoms tokio tipo išlaidoms padengti. Taigi, jei įvykus avarijai jos padarinių pasekmių pati elektrinė padengti nebepajėgia, jai į pagalbą ateina kitos energetinės kompanijos, visos kartu galinčios padengti iki 2,5 milijardo eurų. Valdžia į šį procesą įsikiša tik tuomet, kai nei iš elektrinės operatorių, nei iš draudikų nebėra ko paimti.
Finansai finansais, tačiau „Greenpeace“ aktyvistų nenuramina kalbos apie sutvarkytus galimos žalos kompensavimo mechanizmus: organizacijos aktyvistai įsitikinę, kad atominiai reaktoriai – pati pavojingiausia energijos gaminimo forma. O kartu, kad ir kaip būtų keista tai girdėti, ir pati brangiausia: „Greenpeace“ ekspertai apskaičiavo, kad „taikios“ branduolinės energijos naudojimas vokiečiams nuo 1950 metų iki dabar jau kainavo 200 milijardų eurų, kuriuos atominių elektrinių operatoriai gavo dotacijų ir subsidijų pavidalu.
Bet ir tai dar ne viskas, „Greenpeace“ vokiečių skyriaus atstovas Tobias Riedlas sako: „Prisiminus, kad aukščiausio laipsnio radioaktyvumo branduolinio kuro atliekas būtina saugoti milijoną metų, labai sunku apskaičiuoti, kiek dar išlaidų laukia. Bet aišku viena: tų išlaidų bus, ir jas apmokėti teks mums visiems.“
