Faktinės aplinkybės
Darbuotojo darbo sutartyje buvo nustatyta sąlyga, kad, dirbdamas įmonėje, darbuotojas įsipareigoja be išankstinio raštiško įmonės leidimo tiesiogiai ar netiesiogiai nedirbti, nedalyvauti ir neveikti jokioje įmonėje ar versle už įmonės ribų.
Byloje buvo kilęs ginčas dėl paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo teisėtumo. Teismas, vertindamas drausminės nuobaudos pagrįstumą, nustatė, kad ji paskirta taip pat už tai, kad ieškovas be išankstinio raštiško bendrovės sutikimo tiesiogiai arba netiesiogiai dirbo kitame versle, esančiame už bendrovės ribų, pristatydamas prekes kitos įmonės vardu ir naudai. Teismai konstatavo, kad darbuotojas pažeidė darbo pareigas, nes darbo laiku veikė ne darbdavio, o savo sutuoktinės interesais. Tačiau laikė, kad darbdavio darbuotojui taikyta drausminė nuobauda yra per griežta, nes dėl darbuotojo veiklos nenukentėjo darbdavio interesai, todėl darbuotojo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu.
Be to, žemesnės instancijos teismai pripažino, kad minėta darbo sutarties sąlyga dėl draudimo dirbti konkuruojančioje įmonėje ar užsiimti tokia veikla prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, pažeidžiančia Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtintą laisvę pasirinkti darbą ir verslą, todėl pripažino ją negaliojančia.
Šį savo sprendimą teismai motyvavo tuo, jog minėtas darbo sutarties ginčo šalių susitarimas nėra teisingas ir protingas darbuotojo atžvilgiu, nes suteikė darbdaviui nepagrįstą pranašumą, todėl, įvertinus tai, kad darbuotojas buvo priklausomas nuo darbdavio, laikė, kad darbdavys pažeidė darbuotojo teisę į papildomas pajamas. Taip pat pažymėjo, kad minėtu darbo sutarties sąlygos draudimu, darbdavys taikė darbuotojui darbo veiklos ribojimą, tačiau nemokėjo jokios kompensacijos už darbuotojui nustatytus įsipareigojimus, todėl elgėsi nesąžiningai.
Darbdavys, nesutikdamas su tokiu aiškinimu, kreipėsi į kasacinį teismą, tačiau šis pritarė žemesnių instancijų teismų sprendimams ir juos paliko nepakeistus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vertinimas
Kasacinis teismas, vertindamas minėtą darbo sutarties sąlygą, pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje šalių sudarytas susitarimas nustatė darbuotojui pareigą, dirbant pas darbdavį, gauti išankstinį darbdavio leidimą dirbti, dalyvauti ar veikti kitoje įmonėje ar versle už darbdavio įmonės ribų. Tokiu būdu tam tikru mastu suvaržoma Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė laisvai pasirinkti darbą ar verslą ir kartu ribojama asmens galimybė gauti didesnes pajamas. Būtent šiais požymiais pasižymi nekonkuravimo susitarimai. Todėl tokią sąlygą teismas laikė nekonkuravimo susitarimu.
Teismas pakartojo savo ankstesnę praktiką, kad nekonkuravimo susitarimu ribojama konstitucinė asmens teisė pasirinkti darbą, todėl tokio pobūdžio ribojimas visais atvejais turi būti terminuotas ir atitinkamai nustatoma adekvati ribojimui kompensaciją.
Be to, teismas dar kart akcentavo, kad kompensacijos už nekonkuravimo įsipareigojimus turi būti aiškiai išreikštas apibrėžiant jos dydį ir paskirtį, taip atskiriant kompensaciją nuo sutartų kitos paskirties mokėjimų ir kt. Atsižvelgiant į tai, kasacinis teismas darbdavio argumentą, kad už nekonkuravimo susitarimą, galiojantį darbo santykių metu, neturi būti kompensuojama, laikė nepagrįstu.
Todėl, konkrečioje byloje nenustačius, kad darbdavys darbuotojui mokėjo papildomą kompensaciją už nekonkuravimą, kasacinis teismas pritarė žemesnės instancijos teismo sprendimui pripažinti tokią darbo sutarties sąlygą negaliojančia.
Komentaras
Bendrovėse ypatingai dažnas reiškinys, kai darbo sutartyse ar įmonės tvarkose, su kuriomis darbuotojai supažindinami pasirašytinai ir įsipareigoja jų laikytis, būna įtvirtintos sąlygos, draudžiančios tuo pat metu dirbti konkurencinėje įmonėje ar užsiimti konkuruojančia veikla. Ir tai suprantama bei pateisinama verslo požiūriu. Tačiau pateikus minėtą kasacinio teismo aiškinimą kyla grėsmė, kad darbuotojai tokių įsipareigojimų gali tiesiog nesilaikyti, nes jiems dėl to atsakomybė iš esmės negrės, jei darbdavys, darbo santykių metu už tokį darbuotojo įsipareigojimą jam papildomai nemokės kompensacijos. Vadovaujantis pateikta kasacinio teismo praktika, galima suprasti, kad darbdaviai turėtų papildomai susimokėti darbuotojui, kad šis, tuo pat metu nedirbtų konkurentui ar neužsiimtų konkuruojančia veikla, nes priešingu atveju toks susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu, todėl nesukeliančiu jokių teisinių pasekmių.
Komentarą parengė GLIMSTEDT advokatė Inga Klimašauskienė
