Ką tik laikraščiai paskelbė, kad 80 proc. šalies gyventojų galvoja, jog besibaigiantys metai Lietuvai buvo nesėkmingi.
Taigi, absoliuti dauguma mūsiškių sugeba blaiviai ir tiksliai vertinti įvykius (likę 20 procentų - tai ne visai tą dieną susigaudžiusieji, ko iš jų nori klausinėtojai, ir atsakę, kad 2009-ieji buvo „nei sėkmingi, nei nesėkmingi‘ (apie 17 proc.) ir 3 procentus sudarę nepataisomi optimistai ar šiaip linksmuoliai („metai Lietuvai buvo sėkmingi“) ir tiek pat neperkalbami drovuoliai („nežinau, neatsakysiu“)).
Dėsninga, kad sveikoje tautoje absoliuti dauguma žiūri, mato ir supranta, kas vyksta aplink.
Kad pas mus krizė, galima pamatyti net visai paviršiuje – iš to, kad pokalbiai su astrologais veržiasi į pirmus leidinių puslapius. Jei dabar kur nors Saulės sistemos pakraščiuose dar atsirastų koks didėlesnis asteroidas, sukantis Žemės link, ponia Palmira populiarumo reitinguose, ko gero, nurungtų ne tik astronomus, bet ir daugumą ministrų.
Tai dėsninga, nieko nepadarysi. Visose tautose ir ne vieną jau šimtmetį stambesni rūpesčiai stumteli link burtininkų.
Vis dar dėsninga ir tai, kad toliau kalam ir šlifuojam savo kaip vagių įvaizdį Vakarų Europoje. „Šlifavimas“ pasireiškia tuo, kad nuo valčių ir katerių variklių perėjom prie populiarių miuziklų. Gali būti, kad turėsim garbės teistis su A.L.Webberio advokatais. O tai jau savaime garantuoja vietą ir gausybę komentarų pasaulio žiniasklaidoje.
Vos nepasakiau, kad dėsninga ir tai, jog papuvusioje britų aukštuomenėje vėl pagarsėjo mūsiškė „iškviečiama mergelė“. Ne, čia joks nacionalinis dėsningumas. Tiesiog kai Lietuvos piniginė aukštuomenė paūgės ir ims labiau nei dabar nuobodžiauti, o britų gyvenimo lygis nudardės žemyn (santykinai, lyginant su lietuvaičių), viskas prasitęs, tik apsikeitus vaidmenimis.
Kas dar dėsninga?
Visiškai dėsninga, kad keli vietinio masto mažmeninės prekybos gigantai tapo tiek įžūlūs, kad sutartyse su savo šimtais smulkių tiekėjų įrašo reikalavimą kompensuoti negautą arba gautą mažesnį nei tikėtasi pelną už prekių pardavimą! Net Gosplanas centralizuotos komandinės ekonomikos sąlygomis ne visada įstengdavo išreikalauti iš įmonių planuoto pelno. O „maksima“ (tai lietuviškas terminas didiesiems mažmeninės prekybos tinklams vadinti) gali. Nes rinka priklauso jiems, o ne jie – rinkai.
Yra net advokatų, kurie jums paaiškins, jog tai ir yra laisva rinka – kaip sutars tas vanagas su tuo žvirbliu, taip ir bus, tik nereikia kištis į tuos juodviejų susitarimus (čia pabarimas begėdžiui Seimui).
Dėsninga ir tai, kad ekspertais vadinami libertarai ir toliau kritikuoja vyriausybės priemones palaikyti „Sodros“ biudžetą. Mokėti pensijas, kad ir sumažintas – tai tas pats, kas pilti į kiaurą maišą, skelbia jie. Galima pripažinti, kad ciniškas požiūris į pensininkų kvazigerovės palaikymą turi teisę egzistuoti. Bet reikia turėti ir ekonominės logikos.
Juk verslas sustingo ne dėl to, kad vyriausybė skolintus pinigus naudoja pensijoms palaikyti. Priešingai, jei yra bent kiek noro tokiu „netaisyklingu“ metu, kai paklausa nudardėjo žemyn, valstybės pinigais padėti savam verslui, ypač mažesniajam, tai nėra geresnio būdo, kaip neleisti kristi pensininkų perkamajai galiai, jų kasdieniam vartojimui.
Tam ir „sugalvotas“ valstybės biudžeto deficitas, kad ekonomikai suklupus automatiškai nekluptų ir daugybės gyventojų gerovė. Ekonomikos dinamika yra cikliška, o valdžia turi daug galimybių neleisti tam ciklui ištisai persikelti į pensininkų ir kitų gyventojų pajamas. Biudžetas turi būti subalansuotas viso ciklo laikotarpiu, o ne kasmet, jei jau kalbėti ekonomikos terminais.
Dėsninga ir tai, kad atsispyrus nuo dugno ekonomikai tiek Europoje, tiek JAV nebesmunka ir mūsų krašto ūkis. Lietuvos BVP trečiąjį ketvirtį padidėjo, lyginant su antruoju, net 13 proc. (ir sušvelnino atsilikimą nuo pernykščio lygio nuo 19,5 proc., buvusio antrą ketvirtį, iki 14,2 proc.). Eksportas, pirmą ketvirtį smukęs 25 proc. (lyginant su paskutiniuoju 2008 m. ketvirčiu), antrą ketvirtį jau padidėjo 1 proc., o trečią – 8,3 proc. Įmonių pelnas trečią ketvirtį paaugo net 66 proc. (žinoma, lyginant su katastrofiškai sumenkusiu ankstesniame ketvirtyje).
Yra ir nedėsningų dalykų. Taip išėjo, kad teko vėl priartėti, pagal ekonomikos išsivystymo lygį, prie Estijos. 2006 metais bendrasis vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui ir apskaičiuotas pagal perkamosios galios standartus, Estijoje sudarė 65 proc. Europos Sąjungos (ES-27) vidurkio, Lietuvoje – 55 proc. Tas dešimties procentinių punktų skirtumas tęsėsi ir 2007 metais (69 ir 59). O štai 2008 metais jau kitaip: Estijos rodiklis – 67 proc. (nes metų pradžioje tenai prasidėjo recesija), Lietuvoje – 62 proc. Vietoj dešimties liko tik penkių procentinių punktų skirtumas.
Jau radosi šiek tiek optimizmo verslo nusiteikime. Naujausi duomenys rodo, kad lapkričio mėnesį pramonės pasitikėjimo (produkcijos paklausos, gamybos perspektyvų vertinimo prasme) rodiklis, rugsėjį buvęs -24, o spalį -19, pasistiebė lapkritį iki -18 (minuso ženklas reiškia, kad vis dar vyrauja neigiamas situacijos vertinimas; 2009 m. balandį tas „neigiamumas“ buvo pasiekęs net -33).
Paslaugų teikėjai išvis artėja prie teigiamų lūkesčių įsivyravimo. Šių metų birželį jų pasitikėjimo rodiklis buvo -25, o lapkritį jau „atšilo“ iki -8.
Tik vartotojai vertina padėtį neigiamai. Vartotojų pasitikėjimo rodiklis lapkričio mėnesį pasiekė -51 (spalį buvo -47, rugsėjį – 40).
Vartotojai teisūs. Elektros brangimas, vartojimo sumažėjimas dėl pajamų apkarpymo pirmąjį pusmetį yra neišvengiamas ir garantuotas. Neturėtų nuotaikų prašviesint (nebent žiniasklaidos bendrovėms ir konglomeratams) ir nauji būsimi reportažai apie Lietuvos įvaizdžio tolesnį „puoselėjimą“.
Bet, kaip jau rašėme pradžioje, absoliuti dauguma mūsų žmonių yra visiškai blaivūs ir nuovokūs, vertindami padėtį. Todėl aiškus žinojimas, kad metų pradžioje bus dar kažkiek blogiau, padės mums išsaugoti optimizmą ir tikėjimą geresniais laikais.