Apleistos slėptuvės pačiame miesto centre gali būti tinkamos ne tik sandėliavimui, bet ir poilsiui. Kai kurie vilniečiai nebrangiai įsigytas slėptuves sugeba paversti laikinai apsistoti tinkamais būstais, o jas pardavę – uždirbti.
Netradicinė išeitis
Vietoj apleistos slėptuvės – neblogai atrodantis būstas pačiame sostinės centre, visai šalia Seimo rūmų. Trisdešimtmečiai broliai Algis ir Dangis, laisvalaikiu besidomintys ir užsiimantys netradicinių nekilnojamojo turto objektų įrengimu, buvusią 180 kv. m ploto slėptuvę pačiame Vilniaus centre per vienus metus savo ir draugų pastangomis pavertė vieta, kuri, nors ir neturi langų, primena neblogai įrengtą būstą.
Broliai susitaupė pinigų ir slėptuvės patalpas sutvarkė, įrengė, apstatė, o tada pardavė.
Tiesa, šios veiklos verslu jie nevadina. „Tiesiog netyčia taip išėjo – įrengėme vieną, įrengėme kitą, taip ir įsisukome, – pasakoja Dangis. – Už tuos pinigus buvo galima įsigyti padorų butą Perkūnkiemyje, bet ne visi to nori. Kai turi ribotą pinigų sumą, visai nebloga išeitis už ją leisti laiką centre.“
Įrengiant būstą nuo pat pradžių nebuvo lengva. Visų pirma, kaip įprasta, dėl kaimynų, – šie vis įtarinėjo, esą čia gali būti „kas nors negera“.
Beje, Dangis įspėja, kad tokiame būste nuolat gyventi nebūtų įmanoma: „Tokioje patalpoje atsibudęs nesiorientuoji, kur esi. Kadangi slėptuvėje labai gera garso izoliacija, gali būti visiškoje tyloje ir tamsoje. Jei visos šviesos išjungtos, galima išmiegoti kad ir 16 valandų ir nepajusti.“ Tačiau toks pigus nekilnojamasis turtas pačiame sostinės centre gali būti išeitis tiems, kuriems būstas reikalingas tik laikinai, atvykus į miestą tvarkyti kokių nors reikalų.
Štai vieną iš Dangio bei Aldo įrengtų ir poilsio vieta paverstų būstų buvusiose slėptuvės patalpose ir įsigijo žmogus, į Lietuvą grįžtantis tik retkarčiais, o kitu būstu domėjosi baltarusis, kuris į mūsų šalį dažnai atvyksta tvarkyti darbo reikalų. Nemokėti už šildymą, negirdėti kaimynų, gyventi centre – nemaži pliusai.
Šios patalpos, anot pašnekovų, taip pat tiktų poilsiui su draugais. Pasitelkus šiuolaikines technologijas galima imituoti dienos šviesą, kita vertus, jos pernelyg brangios. Nors, pavyzdžiui, kai kuriuose Europos miestuose buvusios slėptuvės paverstos nulio žvaigždučių viešbučiais, skirtais tik nakvynei.
Už šildymą mokėti nereikia
Vis dėlto vienas tokių patalpų pranašumas vilioja – šaltuoju metu laiku nereikia kloti šimtų litų už šildymą. Tačiau tai priklauso nuo patalpų būklės. Be to, ne visose buvusiose slėptuvėse galima džiaugtis šiuo dalyku.
Tarkime, pašnekovų įsigytos patalpos nuo centrinio šildymo sistemos atjungtos. „Koridoriuje yra šildymo taškas, tad čia veikia savotiškas „termoso principas“ – kai šildomas visas pastatas, šiluma į slėptuvę patenka per ventiliacijos sistemą. Taigi, tenka mokėti tik už bendrųjų patalpų šildymą“, – slėptuvės pranašumus vardija pašnekovai.
Tiesa, nusprendusiems tokioje slėptuvėje įsikurti reikalingos ir papildomos investicijos – reikia elementarios oro vėdinimo sistemos. Tačiau tai nieko išskirtinio – dauguma tokių turi biurai. Būtent nuo ventiliacijos ir priklauso, ar suremontuotas patalpas ateityje bus galima lengvai parduoti.
Kodėl slėptuvės neperkamos?
Vilniaus miesto savivaldybė kas mėnesį skelbia apie privatizuojamą nekilnojamąjį turtą, taip pat ir slėptuves, tačiau jas norinčių nusipirkti sulaukia nedažnai. Slėptuvių, pasak savivaldybės atstovų, per metus parduodama vos viena kita. Jų kainos svyruoja nuo keliasdešimties tūkstančių iki pusės milijono litų.
Ne vieną slėptuvę įrengę ir apžiūrėję Aldas bei Dangis svarsto, kad taip yra dėl neparankaus slėptuvių, kurios dažniausiai yra po gyvenamaisiais namais, plano: „Jei negali keisti konstrukcijų, objektas nepaklausus. Tarkime, 160 kv. m slėptuvės Goštauto gatvėje, sostinės centre, kaina labai patraukli, tačiau ten suformuoti 9 kambariai ir nieko neįmanoma perdaryti, nes nėra leidimo.“
Pašnekovai įsitikinę – komerciniu požiūriu patraukliausi objektai jau parduoti. Juos nupirko nekilnojamuoju turtu užsiimančios agentūros arba privatieji asmenys, besitikintys juos vėliau parduoti brangiau. Tie objektai, kuriuos iki šiol kartais parduoda savivaldybė, tinkami nebent sandėliuoti.
Beje, labai svarbu, ar yra galimybė įsigytoje slėptuvėje įrengti atskirą įėjimą. Jei taip – tada atsiveria komercijos galimybės.
Vis dėlto nemažai miesto turto, įskaitant buvusias slėptuves, kaip ir dalis palėpių, sandėliukų, pagalbinių patalpų, dar net nėra inventorizuota. Juk tokių objektų daugybė – po kiekvienu namu, kuriame sovietmečiu buvo įsikūrusi partinė nomenklatūra, slėptuvės privalėjo būti.
Pabandyti (ne)verta?
Slėptuves remontavę ir įrengę vyrai spėja, kad bet kokiu atveju po dešimties metų sutvarkytos patalpos pačiame miesto centre kainuos daugiau – taigi uždirbti įmanoma. Juk vien sutvarkius visus reikiamus dokumentus patalpos vertė gali kaip reikiant padidėti.
Tačiau patirtis įsigyjant, tvarkant ir pritaikant buvusias slėptuves – būtina, ir kol kas greito rezultato bei didelio uždarbio tikėtis greičiausiai neverta.
Pavyzdžiui, Aldo ir Dangio bičiulis, susidomėjęs tuo, ką jie daro, taip pat nusprendė įsigyti sovietinę slėptuvę ir ją įrengti. Aliejiniais dažais iki pusės dažytos sienos, krūvos popierių, miesto planai – taip atrodė beveik 180 kv. m patalpos netoli Generalinės prokuratūros, Rinktinės gatvėje. Tačiau pašnekovų bičiulis jau pusę metų vargsta ir ligi šiol dar neturi elektros.
Slėptuvių parduoti nepavyksta
Apie visus privatizuojamus nekilnojamojo turto objektus, tarp jų ir slėptuves, savivaldybė skelbia savo interneto svetainėje. Privatizuojamų objektų sąraše atsiranda ir miestui nebereikalingų slėptuvių. Deja, jas pirkti norinčių asmenų skambučių savivaldybė sulaukia itin retai, nors per mėnesį vykdomas ne vienas aukcionas.
Štai Basanavičiaus gatvėje esančias 150 kv. m patalpas siūloma pirkti už bemaž 105 tūkst. litų, greta esančias kiek mažesnes – už 81 tūkst.
Goštauto gatvėje esančios slėptuvės – kur kas pigesnės. Jas miestas parduoda už 34 tūkst. litų. 128 kv. m patalpų Geležinio Vilko gatvėje kaina – tik 26 tūkst. litų
Nemaža dalis slėptuvių, taip pat ir bunkerių, – tiesiog apleista. Pavyzdžiui, yra bunkerių Šeškinės kalne. Tunelis po kalnu nepažymėtas jokiuose planuose. Seniau jis priklausė Valstybės turto fondui ir buvo prižiūrimas, bet kai buvo privatizuotas, niekas juo nebesirūpina. Bunkerių taip pat yra Tauro kalne, Subačiaus, Kęstučio, Geležinio Vilko gatvėse.
Justinas ARGUTAS
