Kodėl šios ūkio krizės metu ekonomikos nuosmukis Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje buvo bene didžiausias Europoje ir, ko gero, pasaulyje?
Kodėl šiuo metu Estijoje vidutinis atlyginimas „į rankas“ didesnis negu Lietuvoje trečdaliu arba maždaug 700 litų? (Statistikos duomenimis vidutinis estas 2010 m. III ketvirtyje uždirbo per mėnesį 660, o lietuvis – 460 eurų.)
Kodėl pensijos Estijoje didesnės, o migracija žymiai mažesnė negu pas mus?
Kodėl Estijos vyriausybės skolos nedidelės, o mūsų ypač sparčiai didėja?
Todėl, kad mes panašūs. Taip trumpai galime atsakyti į pirmąjį klausimą. Todėl, kad skiriamės. Tai paprastas atsakymas į kitus.
Pabandysime nuodugniau panagrinėti, kuo mes panašūs ir kur mūsų keliai išsiskyrė.
Daugelis lietuvių, matyt, neįvardintų, kokios yra, tarkime, Beniliukso valstybių ypatybės.
Olandija, Belgija, Liuksemburgas atrodo vienodai turtingos ir klestinčios. Tačiau Belgija prasiskolinusi, o Liuksemburgas ne. Katalikiškoje Belgijoje flamandai vis bando atsiskirti nuo valonų, nes flamandai, atseit, turtingesni ir artimesni protestantiškajai Olandijai.
Trys Baltijos valstybės tolimesnių užsieniečių akimis irgi panašios. Visos kažkada priklausė TSRS. Kartu iš jos pasitraukė. Kartu įstojo į NATO ir ES. Vienu metu – XX a. dešimtajame dešimtmetyje pertvarkė ar kūrė naujai ūkio bei visuomenės organizavimo sistemas. Tai daryti buvo sudėtingiau negu kitoms buvusioms socialistinėms šalims, kadangi tos bent jau turėjo valstybingumo pradmenis.
Teko skaityti rimtų žmonių rimtą diskusiją apie atskirų Europos valstybių perspektyvas šiame amžiuje. Mūsų regiono ateitį beveik visi pasisakiusieji paišė šviesiomis spalvomis, bent jau šviesesnėmis negu daugelio kitų.
Darbštūs, motyvuoti, prie sunkumų įpratę gyventojai; mažesnė, negu vidutiniškai ES biurokratija ir mokestinė našta; susiformavęs žmonių įprotis mokytis, aplink Baltiją įsikūrę ypač turtingi kaimynai, su kuriais galima bendradarbiauti arba semtis patirties. Dėl šių ir kitų dalykų, diskusijos dalyvių nuomone, esame pasmerkti gyventi gerai.
Revoliucijos visada skausmingos. Jų metu daug kas nukenčia. Ligonį operuojant jis nusilpsta, po operacijos reikia atstatyti jo jėgas, ir tik po to ligonis sveiksta ir stiprėja.
Taip yra ir pertvarkant ūkį. Tik palyginti nedideles ligas geras gydytojas išgydo neskausmingai. O, mūsų ekonomikos ligos buvo ypač didelės.
Todėl, pereinamuoju laikotarpiu pirmaisiais nepriklausomybių metais, visų trijų valstybių ūkis smuko dar daugiau negu dabar.
Tiesą sakant, pasaulyje nebuvo gydytojų, kurie žinotų kaip pereiti nuo socialistinio ūkininkavimo būdo prie privataus. Sakysime, skurdžios ir valstietiškos Kinijos patirtis mums netiko. Receptus teko kurti greitai, kartais ir nepataikant bei klystant. Tiesa, jau buvo galima mokytis iš buvusių socialistinių valstybių: Čekoslovakijos, Lenkijos ar Rytų Vokietijos.
Didžiųjų reformų laikotarpis Baltijos valstybėse baigėsi XX paskutinio dešimtmečio pabaigoje.
Svarbiausias to laikotarpio pasiekimas ne tai, kad kažkas kažką sėkmingai privatizavo, bet tai jog dauguma žmonių suprato, jog procesai negrįžtami ir ne tik galima užsiimti verslu, bet netgi būtina tai daryti dėl savo ir šeimos gerovės. Kartais šeimos galvos net kitos išeities neturėjo.
Pulta verslauti, ypač prekiauti, kūrėsi daugybė naujų įmonėlių. Lietuviai pasirodė esą aktyvesni už kaimynus. Veikė ne tik savame krašte, bet ir Rusijoje, Ukrainoje, bei kituose buvusios SSRS regionuose.
Tos kartos verslininkai sukūrė didžiulius prekybos tinklus, transporto, statybines organizacijas, kurių dėka ekonomika augo pastarąjį dešimtmetį.
Maždaug nuo 2000 m. prasidėjo ypač sparti ūkio plėtra. BVP augo 6–10 procentų per metus. Pradėta kalbėti apie Baltijos „tigrus“. Tai patiko. Atrodė, kad taip bus amžinai.
Tačiau buvo keletas nesveikų reiškinių, į kuriuos mažai kas kreipė dėmesį.
Visos trys valstybės nuolat žymiai daugiau importavo, negu eksportavo. Nors eksportas didėjo, bet lėčiau už importą.
Tiesa, jei besivystanti valstybė daugiau importuoja, bet įsiveža įrangą ar tokius daiktus su kuriais ji kažką kurs ir ateityje uždirbs – tai teigiamas reiškinys. Visa bėda, kad didesnę importo dalį sudarė vartojimo prekės arba tokie suvartojami produktai kaip kuras ar statybinės medžiagos.
Šis užsienietiškų prekių vartojimas buvo finansuojamas skolintais iš užsienio pinigais. Kiekvienoje valstybėje „dirbo“ po keliasdešimt milijardų litų, pasiskolintų daugiausiai iš Skandinavijos.
Skolintis yra labai gerai, jei už pasiskolintus pinigus kuri produktus ar paslaugas, kurie padeda uždirbti ir grąžinti skolą.
Kaip rašė specialistai tarpukario Lietuvoje, tada didžiausias ūkio augimo stabdys buvo kapitalo stoka. Trūko pinigėlių.
Baltijos kraštuose paskolos padėjo daugeliui įmonių ir gyventojų atsistoti ant kojų ir be jų dabar būtume žymiai skurdesni. Tačiau kiekvienas gėris gali būti ir blogiu.
Blogai, kada skolinti pinigai pravalgomi. Tam tikru laipsniu taip nutiko visose trijose valstybėse. Ištrūkus iš deficitų laikų labai norėjosi tų vakarietiškų (kinietiškų) daiktų – pradedant batais, baigiant telefonais, automobiliais ir naujais būstais.
Ypač smarkiai plėtėsi vidaus vartojimas ir tą vartojimą aptarnaujantys nekilnojamojo turto, prekybos bei paslaugų sektoriai. Šiose srityse, beje, sparčiausiai vijomės turtingus kraštus.
Kitos sritys, gal išskyrus tarptautinių pervežimų automobiliais sektorių Lietuvoje, augo silpniau arba net stagnavo. Formavosi disproporcijos. Šalys mažiau pagamindavo, sukurdavo, negu suvartodavo.. Ekonominė plėtra atsiliko nuo socialinės.
Pradžioje disproporcijos buvo neryškios, bet vėliau padidėjo ir maždaug nuo 2005 metų ypač sustiprėjo. Tik didėjančios būsto kainos padėjo disproporcijoms užsimaskuoti.
Kai pasiskolinus ir nusipirkus būstą, jį galima parduoti daug brangiau ir po to vėl pirkti, tai skaičiuojant pinigais atrodo, kad sukuriama daugiau. Tokia spiralė dailina statistiką.
Panaši situacija kaip šiuo metu Baltijos kraštuose po praėjusios Rusijos krizės buvo Lenkijoje. Tuomet ten daug prekybos įmonių bankrutavo, prekybos centruose koks trečdalis plotų stovėjo tušti.
Lenkijos verslininkai po to greitai persiorientavo ir pradėjo ieškoti ką gaminti, iš prekybos perbėginėti į gamybą ar kitas sritis. Todėl dabartinę krizę lenkai sutiko jau turėdami įvairesnį, o tai reiškia, ir atsparesnį sukrėtimams ūkį.
Lenkams pasisekė dar ir todėl, kad krizės pradžia sutapo su pasiruošimu Europos futbolo čempionatui ir milžiniškomis investicijomis rekonstruojant kelius statant stadionus ir kitus objektus. Statybose investicijų multiplikacijos koeficientas (toks skaičiukas, kuris parodo kiek pradinės investicijos į vieną sritį išsiplečia į gretimas) yra bene didžiausias tarp visų ūkio šakų.
Investicijos į infrastruktūrą yra senas, klasikinis, dar XIX a. viduryje didžiojo vokiečių ekonomisto F. Listo aprašytas būdas skatinti ekonomikos plėtrą. Jis daugelyje valstybių daug kartų išbandytas praktiškai.
Tiesa, nuo tų laikų infrastruktūros sąvoka labai prasiplėtė. Prie gamybinės (keliai, geležinkeliai, įvairių komunikacijų tinklai ir t.t) prisidėjo socialinė (būstai, bendruomeninės paskirties objektai bei kt.).Prieita iki tokio laipsnio, kad infrastruktūra pradėta vadinti visa išorinė bendra kokiai nors veiklai aplinka konkrečioje teritorijoje.
Laikraštis „Financial Times“ 2010 m. vasarą suorganizavo internete diskusiją apie tai, ką įvairioms valstybėms šios krizės metu geriau daryti: taupyti ar skatinti (austerity versus stimulus).
Diskusija įnirtinga, pasisakymai kartais ideologizuoti, bet išryškėjo tokia nuomonė.
Giluminė dabartinės pasaulinės krizės priežastis yra tai, kad Vakarų šalys: JAV ir dauguma Vakarų Europos valstybių ilgai gyveno ne pagal kišenę. Šios valstybės ir jų gyventojai jau prasiskolino be galo daug. Toliau skolintis ir skatinti vartoti jau nėra kur. Reikia taupyti ir susitaikyti su tuo, kad turtingų valstybių istorijoje pirmą kartą per paskutinius du šimtus metų, būsimoji karta gyvens prasčiau negu jų tėvai.
O besivystančiuose kraštuose, ypač Kinijoje bei Indijoje, kur žmonės gyvena skurdžiai, o valstybės daugiau uždirba negu išleidžia, reikia skatinti žmones vartoti ir taip stimuliuoti tų kraštų ūkį.
Yra ir kita hipotezė, aiškinanti gilumines pasaulinės krizės priežastis.
Sparčiai auga besivystančių šalių ekonomika ir žemėje daugėja turtingų žmonių, o gamtos ištekliai, žaliavų gamyba nespėja paskui šį augimą ir yra riboti.
Todėl naftos, metalų, kitų žaliavų (išskyrus dujas), taip pat žemės ūkio produkcijos kainos didėja ir artimiausiais dešimtmečiais didės. Krizė yra signalas, kad žmonija turi prisitaikyti ir pakeisti savo gyvenimo būdą.
Sunku pasakyti, ar šios hipotezės teisingos. Pagyvensime – pamatysime.
Tačiau aišku, kad net kovodamos prieš tą pačią krizę valstybės naudoja skirtingus būdus.
Baltijos kraštai krizės pradžioje sureagavo taip, kaip patyrusios valstybės tai darydavo savo jaunystėje. Akcentavo, kad svarbiau subalansuoti valstybės biudžeto pajamas su išlaidomis, o ne skatinti ūkį ar vartojimą. Taip elgiantis rezultatas dažniausiai būna priešingas planuotam.
Ūkio nuosmukis padidėja, valstybės pajamos sumažėja dar stipriau,biudžeto deficitas išauga.
Todėl turtingos valstybės, prasidėjus krizėms, jei gali beveik automatiškai naudoja skatinimo priemones,
Baltijos valstybių ūkis, plėtęsis ypač greitai, prieš porą metų paprasčiausiai „perkaito“. Sparčiai augančios nekilnojamojo turto kainos ir pigūs bei lengvai prieinami kreditai kilstelėjo infliaciją bei suformavo „burbulą“, kuris „susprogo“.
Turto vertė staiga pasirodė esanti mažesnė, negu buvo investuota į jį. Vadinasi, investicijos nebuvo efektyvios. Dauguma nekilnojamojo turto įmonių dabar egzistuoja tik todėl, kad bankai joms padeda. Tų, kurioms nepadeda, likimas aiškus.
Tai kas įvyko mūsuose – nieko naujo seniems turtingiems kraštams. Jie jau žino, kad ūkis neauga vien tiesia linija aukštyn, įpratę prie pakilimų ir nuosmukių.
Bet mums tai neįprasta. Žinome, kad sirgti nenormalu. Kita vertus, žmogui pragyventi visą gyvenimą be ligų nenormalu. Nors sudėtinga, tai irgi reikia suprasti.
(Pesimistams, kapitalizmo kritikams, smalsučiams siūlau pasižiūrėti švedo H. Roslingo statistiką ir jo vaizdo klipus apie pasaulio valstybių ekonominės raidos tendencijas).
Nekilnojamojo turto burbulo „sprogimas“ sutapo su pasauline krize, buvo jos nulemtas. Gavome dvigubą smūgį. Todėl BVP krito net 15–25 procentais, nedarbas pasiekė dviženklius skaičius. Taikos metu tai ypatingai daug. Atsirado pesimistinių nuotaikų, padidėjo migracija.
Ar galėjo nuosmukis būti ne toks didelis? Taip, galėjo.
Jei geraisiais laikais valdžios būtų sekusios situaciją ir laiku taisiusios atsirandančius nukrypimus ar jų simptomus. Tokie valdžios veiksmai vadinami makroekonominiu reguliavimu. Kas tai per dalykas?
Paprastai pagrindiniai reguliuotojai yra du: vyriausybė ir centrinis bankas. Centrinis bankas gali reguliuoti paskolų išdavimo sąlygas, kaitalioti palūkanas ar pinigų kiekį, patenkantį į apyvartą. Pavyzdžiui, praėjusių metų pavasarį Kinijos valdžia pastebėjo, kad, panašiai kaip ir pas mus, jų valstybėje bręsta nekilnojamojo turto „burbulas“.
Jie iš karto sureagavo: bankams leido skolinti tik pirmajam būstui, pareikalavo, kad perkantys būstą skirtų daugiau nuosavų lėšų ir, kas svarbiausia, nustatė kad bankų privalomi rezervai turi sudaryti ne mažiau kaip keliolika (pradžioje 17, vėliau – 20 proc.) bankų turimų lėšų palyginti su įprastais 5–8 procentais.
Ar galėjo kažką panašaus daryti mūsų centriniai bankai? Manau, kad taip. Ar jie ir mes tam buvome pasiruošę? Manau, kad ne.
Prieš krizę teko bendrauti su Lenkijos politikais, jų seimo nariais. Paklausiau, ką jie galvoja apie Lešeką Balcerovičių, tuometinį Lenkijos centrinio banko valdytoją. Geriau būčiau neklausęs. Garbūs politikai banko valdytoją išvadino ir juokdariu, ir streiklaužiu ir dar kažin kokiais žodžiais. Ir tai todėl, kad jis pora procentinių punktų padidino palūkanas, kuriomis centrinis bankas skolino komerciniams ir kalbėjo (tik kalbėjo, bet nedarė), kad reikia griežtinti paskolų išdavimo sąlygas.
Pagalvokime, ką mes ir mūsų nekilnojamojo turto veikėjai būtų kokiais 2006 ar 2007 metais kalbėję apie mūsų centrinio banko vadovą, jei jis darytų kažką panašaus kaip Kinijoje.
Jei centrinis bankas pakilimo metais būtų pūtęs prieš vėją, manau, kad vien žodžiais ir rašinėjimais laikraščiuose nebūtų apsiribota. Be to labai lengva vaizduoti protingą dabar. Ar daug kokių nors pasiūlymų buvo 2007 metais?
Beje, mūsų bankininkų pateisinimui galime pasakyti, kad jie buvo nustatę didesnes komercinių bankų privalomų atsargų normas, negu kitose ES šalyse.
Ir žmonės Lietuvoje skolingi mažiau už estus ir latvius.
Vyriausybė turi daugiau svertų reguliuoti ūkį vienus procesus skatindama, kitus slopindama. Jos rankose biudžetas, mokesčiai, valstybės turtas, ūkininkavimo taisyklės ir dar daug kas.
Pavyzdžiui, brangstant būstui galima „išmesti“ į rinką daugiau sklypų ir taip sumažinti jų kainą, galima apmokestinti būsto registraciją, (taip buvo tarpukario Lietuvoje ) ar visą nekilnojamajį turtą ir t.t. ir mažinti paklausą.
Ta pati Kinijos valdžia šiuo metu planuoja panaikinti draudimus savo piliečiams prekiauti ateities sandoriais pasaulio žaliavų biržose . Vienas iš šios priemonės tikslų yra perkelti pinigus iš vietinio nekilnojamojo sektoriaus į išorę ir taip sumažinti paklausą būsto rinkoje.
Tiesa, vyriausybės gali ir suklysti. JAV valdžia, nepaisant to, kad daugiau kaip 65 procentai amerikiečių šeimų jau gyvena nuosavuose namuose, vis skatino juos statyti. Namus pradėjo statyti net neturintys pakankamai pajamų, vis tikėdami, kad būstai brangs ir jie vis tiek nepralaimės.
Užteko menko kryptelėjimo, kad prasidėtų atvirkštiniai kumuliatyviniai procesai, sužlugdę ir tuos, kurie skolinosi ir tuos, kurie skolino. Tai sukrėtė visą pasaulį.
Kitas pavyzdys. Kažkada buvo stengiamasi biudžeto pajamas ir išlaidas kiekvienais metais subalansuoti.
Atsirado ekonomistų, kurie pasakė, kad tai nemodernu, kad subalansuoti galima per ilgesnį laikotarpį, pavyzdžiui dešimt metų. Atrodo, protinga. Bet politikams tik parodyk plyšelį. Jie tuoj paaiškins, kad šiuo metu reikia pinigus išleisti, o surinkti galima vėliau. Skolas gali atiduoti ir tie, kurie ateis po jų. Taupyti reikia, bet ne dabar. Ateityje. Rezultatas – daug prasiskolinusių valstybių, kurios grąžinti skolų, ko gero, jau nebesugebės.
Paprastas valstietis seniau žinodavo, kad būna gerų ir blogų laikų ir pastariesiems reikia pasiruošti. Šių laikų gudrūs valstybių veikėjai to kažkodėl nedaro.
Todėl ne tik mums, bet ir daugeliui pasaulio valstybių reikia papildomai galvoti, kaip tvarkyti valstybės finansus, kad neatsakingi politikai, gyvenantys nuo rinkimų iki rinkimų, jiems nekenktų (apie pasaulio valstybių skolas žiūrėti čia).
Kaip padaryti, kad būtų siekiama ne tik trumpalaikės, bet ir ilgalaikės naudos.
Tai, kad auksas ypač smarkiai pabrango, rodo, jog valstybių vertybiniais popieriais nebepasitikima.
Kai kas sako, kad yra geriau, kada valstybėje mažiau valdymo ir lėšų perskirstymo. Tačiau ta diskusija, kas geriau – daugiau ar mažiau valdymo – tęsiasi jau porą šimtmečių.
Nuo tada, kai atsirado oficialios ekonomikos teorijos. Kaip paprastai būna tokiose diskusijose, geriausia paskelbti lygiąsias ir nesivelti į abstrakčius ginčus.
Dabar jau aiškinama, kad rinka ir vyriausybės papildo viena kitą, turi pašalinti viena kitos trūkumus.
Sakysime XX a. pabaigoje, bent jau angliškai kalbančiuose kraštuose buvo madingos „mažos“ vyriausybės koncepcija. Tų laikų šūkis – privatizacija, dereguliacija.
JAV ekonomistas J. Wiljamsonas (J.Williamson) 1989 metais suformavo dešimt priemonių, kuriomis turėtų vadovautis Lotynų Amerikos valstybės formuodamos ekonominę politiką. Tos priemonės žinomos „Vašingtono konsensuso“ vardu. Nors jos pakankamai nuosaikios, be to skirtos šalims, kurių politikai korumpuoti, o vyriausybės įpratusios populistiškai išlaidauti ir prasiskolinti, pats pavadinimas su žodeliu „Vašingtonas“ J.Busho prezidentavimo metu kai kurių žmonių buvo sutapatintas su metodais diegiamais prievarta, o minėtos priemonės su rinkos fundamentalizmu.
„Vašingtono konsensusui“ pripaišius tuos dalykus, užvirė ideologizuoti ginčai. Ypač jį puolė įvairūs kairieji. Galų gale, G–20 valstybių vadovų susitikime Seule 2010 metais priimtos naujos rekomendacijos, kaip geriau elgtis besivystančioms šalims, pakeitusios Vašingtono konsensusą. Atrodo, didesnės ir stipresnės vyriausybės šalininkai laimėjo.
Tačiau „Seulo konsensuso“ plėtros variklis – pagrindinė rekomendacija besivystančioms valstybėms yra investicijos į infrastruktūrą.
O viena iš dešimties J. Wiljamsono suformuluotų rekomendacijų skamba taip: „Pakeisti viešųjų išlaidų prioritetus nuo subsidijų ir tiesioginės pagalbos į skatinančius ūkio augimą, tai yra pradinį švietimą, bazinę sveikatos apsaugą bei infrastruktūrą“.
Uždenkite pavadinimuose žodžius „Vašingtono“ bei „Seulo“ ir pabandykite paieškoti kuo tos rekomendacijos skiriasi. Vargu, ar atrasite.
Deja, abu konsensusai turi vieną didelį trūkumą. Jie ignoruoja tą faktą, kad vienodo visoms valstybėms taisyklių rinkinio kaip elgtis negali būti.
Žmonės žino turtingų valstybių sėkmės receptus bei raidos etapus, bendrus principus, analizės būdus ir gali perimti bei pasinaudoti tuo, kas tinka jų kraštui, konkrečiam to krašto raidos etapui. Tačiau, jokiu būdu negalima kopijuoti elgesio taisykles automatiškai.
Lietuvoje per valstybinį ir „Sodros“ biudžetus perskirstoma apie 30 milijardų litų ir tai sudaro maždaug trečdalį pastarųjų metų BVP. Palyginti su kitomis valstybėmis tai vidutinis dydis, negalima sakyti, kaip kad buvo teigiama anksčiau, kad mes perskirstome mažai.
Čia svarbus kitas aspektas. Didžioji valstybės pinigų dalis surenkama ir paskirstoma per vyriausybę. Visų savivaldybių biudžetai kartu sudėjus sudaro kokius tris ar keturis milijardus.
Be to, didžioji lėšų dalis į savivaldybes patenka su nurodymais kaip jas panaudoti.
Tai yra, beveik visa valstybės ekonominė galia yra sukoncentruota vyriausybės rankose. Miestų ar rajonų savivaldybės iš tikrųjų yra tik centralizuoto administracijos aparato dalis.
Be to, savivaldos pagrindinis elementas, jos pirminė grandis yra nedidelės, apimančios kelis šimtus ar tūkstančius gyventojų teritorinės bendruomenės. Mūsų atveju tai būtų seniūnijos ar net dar smulkesnės gyvenvietės. Lietuvoje seniūnai yra valstybės tarnautojai.
Kaimyninėje Lenkijoje seniūną renka gyventojai. Seniūnija disponuoja tam tikromis lėšomis– tai yra turi savo savarankišką biudžetą. Seniūnas turi tartis su gyventojais kaip tas lėšas panaudoti bei atsiskaityti ką pavyko padaryti.
Esant tokiai tvarkai gyventojai yra aktyvūs proceso dalyviai, įtakojantys ir kuriantys savo bendruomenės gerovę. Tai yra pati didžiausia pilietiškumo mokykla.
Be to, tie seniūnai, kurie pasižymi darbais, yra potencialūs didesnių teritorijų vadovai. Galima ne partine priklausomybe, gražiais žodžiais ar pažintimis, bet praktine veikla paremta atranka.
Punsko, esančio prie pat Lietuvos, seniūną išrenka patys gyventojai. Punios, kurios išeiviai kažkada įkūrė Punską, seniūnas skiriamas. Jokiomis lėšomis jis savarankiškai nedisponuoja. Kaip jis dirba vertina ne gyventojai, bet viršininkai.
Esant centralizuotai administracijai už viską atsako vyriausias administratorius, mūsuose tai ministras–pirmininkas. Jis turi pasirūpinti net paprasčiausiais dalykais: kad kiemuose valytų sniegą, kad sąskaitos už šilumą būtų nedidelės ir t.t. Kaip kitaip, jei visos galios sutelktos viršuje. Juk tada žmogus yra tik sraigtelis, tik komandų vykdytojas.
Tokioje sistemoje stiprėja nuostata, kad viskuo turi pasirūpinti valstybė.
Sportininkai gali sakyti, jog valstybė privalo remti sportą, nes kitaip jo neliks, menininkai, kad būtina jais rūpintis nes kitaip neliks kultūros, mokslininkai ypač argumentuotai gali paaiškinti, kodėl reikia skirti pinigus jiems, studentai aišku už tai, kad valstybė juos išlaikytų ir net įdarbintų. Beje, verslininkai irgi turi kaip paaiškinti kodėl jiems reikia padėti. Remiant tuos, kuriems sekasi likusi visuomenės dalis greičiau turtėja ir progresuoja.
Centralizacijos pasekmė–iniciatyvumo stoka, visuotinis noras būti išlaikytiniais.
Šie dalykai ne smulkmena
Žmonių nusiteikimas veikti, motyvacija yra svarbiau už bet kokias investicijas.
Galima teigti, kad nors atstumas tarp Punios ir Punsko tik keliasdešimt kilometrų, pastarojo gyventojai yra daug arčiau pilietinės ir demokratinės visuomenės.
Vyriausybių arsenaluose yra pakankamai daug reguliavimo priemonių. Bet reikia noro ir sugebėjimų tomis priemonėmis naudotis.
O, tada buvo taip gerai, atrodė, kad viską išspręs visagalė rinka ir valdantiesiems nereikia nė piršto pajudinti.
Taip galvojome ne tik mes, bet ir mūsų kaimynai. Sėkmė užliūliavo visus. Užmigome. Todėl ir sugriuvom visi beveik vienodai.
Kai dabartinis premjeras kaltina prieš tai buvusią vyriausybę neatsakingai išlaidavus, tai tiesa. Bet ne visa.
Privatizacijos ir rezervinis fondai, kurių pinigus valstybė turėjo naudoti juodai dienai atėjus iki 2008 metų pabaigos buvo ištuštinti.
Prasidėjus krizei juose lėšų praktiškai nebebuvo.
Estai savo stabilizacijos fondo pinigus išsaugojo ir sunkmečiu jie labai pravertė.
Kita tiesos pusė, kad didesnė privatizacijos fondo pinigų dalis Lietuvoje buvo panaudota kompensacijoms už nuvertėjusius rublinius indėlius.
Kokia partija pasiūlė juos kompensuoti?
Kokia politinė srovė pradėjo tą madą išmokomis maloninti rinkėjus dar nepriklausomybės pradžioje?
Tokia jau žmonių natūra, jog dėl savo nesėkmių jie mėgsta kaltinti kitus ar išorines jėgas. Prieš kaltinant kitus, vertėtų pasižiūrėti į save.
Tiems, kurie sako, kad kiekviena valdžia bloga ir ji visai neturi kištis į ekonomikos valdymą teks priprasti, kad aukštai kilęs, žemai ir pulsi ir, jei nieko nedarysime, taip bus ir toliau.
Tiesa, yra tokia teorija, kurią suformulavo austras Jozefas Šumpeteris, kad krizės tai šaltas dušas, kurio pagalba ūkis atitaiso atsiradusius iškraipymus ir bet koks valdžios kišimasis tik trukdo spręsti problemas ar jas perkelia į ateitį.
Mūsų dienomis žinomiausias šios teorijos atstovas yra JAV ekonomistas, Nobelio premijos laureatas R.Lucas. Jo dėka ši pažiūra ypač paplito ir per paskutinius keliolika metų tapo vyraujanti tarp ekonomistų– teoretikų.
Jei sutikti su šia teorija, tai susirgęs žmogus turėtų sveikti pats, be vaistų ir gydytojų. Žmonės taip nesielgia. O, gyvi organizmai ir ekonomika turi daug ką bendro.
Kiti argumentai prieš reguliavimą yra tokie:
– sunku prognozuoti nuosmukius ir ypač tų nuosmukių laipsnį, sąlygotą vidaus procesų, o išorinės valstybei aplinkos poveikio numatyti beveik neįmanoma;
– dažni atvejai kai vyriausybės nepataiko ir priemones naudoja ne laiku, skatina kai reikia stabdyti ir atvirkščiai;
– skatinimo priemonės: mokesčių mažinimas ar valstybės investicijos veikia tik esant tam tikromis papildomoms sąlygomis, apie kurias dažniausiai pamirštama;
– krizės metu padidinę valstybės vaidmenį, gerais laikais jo nesugebame sumažinti ir taip tampame priklausomi nuo biurokratijos, kuri kartą paragavusi nebegali sustoti plėstis;
– dauguma žmonių tikisi idealios, viską žinančios ir galinčios valdžios, o nepagalvoja apie tai kad valstybės pareigūnai gali būti nekompetentingi, nerūpestingi ar net korumpuoti.
Be to, pernelyg didelis ekonominių galių sutelkimas valstybės valdininkų rankose mažina žmogaus gebėjimą ir norą kliautis savimi. To pasekmė yra veržlumo stoka, stagnacija, ištisai trunkanti krizinė būsena.
Šių ar panašių argumentų autoriai siūlo orientuotis į ilgalaikius tikslus, taikyti automatines antikrizines priemones: taisykles, įstatymus o ne kurti valstybines biurokratines organizacijas. Tačiau ir jie neneigia, kad reguliuoti reikia.
„Burbulai“ ūkyje formuojasi nuolat. Žiūrėk, senas sprogsta, o greta jau gimsta kitas. Juos reikia stengtis pamatyti kol jie dar neišsipūtė per daug ir atitinkamai sureaguoti.
Tiesa, tai pakankamai sudėtinga. Galima elgtis paprasčiau. Gerais laikais kaupti rezervus. Prasidėjus nuosmukiui juos panaudoti.
Iki šiol net to daryti nesugebėjome.
Gal ateityje būsime protingesni?
Lietuvių ir estų pensininkų bei darbuotojų ekonominės galimybės skiriasi ir, deja, bent jau artimiausiame dešimtmetyje, jos pasikeis ne mūsų naudai. Tokia padėtis susidarė ne iš karto, bet palaipsniui. Mūsų keliai kažkaip išsiskyrė.
