Naujienos šiaip sau – ekonomika šįmet smuks ne 10, bet 18 proc. Teks dar mažint atlyginimus ir net, galbūt, pensijas bei didint mokesčius. Gali būti, kad net sukčius valdžia griežčiau prigriebs (nors tai mažiau tikėtina).
Tai tarsi skrydis parašiutu, laukiant kada gi po kojomis atsiras tvirta žemė. Skirtumas tik tas, kad tam parašiutininkui, t.y. mūsų ekonomikai su mumis visais, skamba gausūs draugiški, nelabai draugiški ir visai nedraugiški patarimai ir pamokymai.
Patarimai įvairūs: greičiau leistis, lėčiau leistis; tempti virves ir sklęsti vienon pusėn, kitu variantu – kiton. Gausu patarimų pakeisti parašiutininką. Yra net reikalavimų ne leistis, o kilti tuo parašiutu.
Menkas tas mūsų parašiutas, t.y. nacionalinė ekonomika. Seno modelio, tik palopytas, mažiukas, vėjo lengvai blaškomas. Kita vertus, ir moderniausios „skraidyklės“ – JAV, Vokietijos, Britanijos, Rusijos ir daugelio kitų šalių ekonomikos – neria žemyn, tik truputį lėčiau, nes dažna turi varikliuką.
Apie tuos varikliukus, tai yra galimybes pavairuoti lekiančią ekonomiką ir verta pakalbėti.
Visos nacionalinės ekonomikos šioje krizėje liko su vienu valdymo svertu. Pinigų politika kuriam laikui žlugo, t.y. išsisėmė, nes centrinių bankų palūkanų mažinimas beveik pasiekė dugną. Europos centrinio banko (ECB) palūkanų norma – 1 proc., JAV ir Anglijos centrinių bankų – 0,5 proc.
Didžiųjų rinkos ekonomikų sukrypę bankai susilaukė tiesioginės ir esminės savo vyriausybių paramos – iždo parūpintais kreditais arba kapitalo pafinansavimu (akcijų išpirkimu). Imtasi ir visų vyriausybių choru pasmerktos, tačiau veiksmingos priemonės – pinigų spausdinimo. Anglijos bankas, siekdamas „palaisvinti“ pinigų stygių ekonomikoje, įsigijo 125 mlrd. svarų sterlingų vertės vyriausybės obligacijų, t.y. paprasčiausiai atspausdino ir perleido vyriausybei tiek pinigų. Net ECB, ištikimiausias griežtos pinigų politikos kanonams, galiausiai padarė tą patį – paskelbė pirksiąs 60 mlrd. eurų vertės obligacijų, padengtų didžiausių bendrovių bei valstybės įsipareigojimais, taip padidindamas prieinamų pinigų kiekį kredito rinkoje.
Bankai yra ta sritis, kur Lietuvos vyriausybė ir Lietuvos bankas maža ką gali pakeisti. Valdžia gali įsikišti į kredito rinkas minimaliai tiek dėl to, kad ji neturi iš kur pasiskolinti pinigų tam tikslui, tiek ir todėl, kad neaišku, kiek parama Lietuvos bankams netaps parama Švedijos bankams (tai nebūtų nieko bloga, jei nebūtų neįmanoma dėl „svorio kategorijų“ skirtumo). Mūsų (ne tik mūsų) bankai, kaip ir ekonomikos kaitimo metais, veikia procikliškai, todėl kompensuoti jų daromus nuostolius galima tik plėtojant paralelines priemones.
Tos paralelinės priemonės yra valdžios išlaidų didinimas. Tai gali smarkiau pakurstyti visuminę paklausą ir tiesiogiai stiprinti verslo finansus. Svertas ir čia tas pats – skolinti pinigai.
Vokietija skyrė po 2500 eurų kiekvienam seno automobilio pakeitimui nauju. Pratęsus priemonę iki šių metų pabaigos valdžiai prireiks 5 mlrd. eurų, užtat du milijonai senų automobilių bus pakeisti naujais, Vokietijos pramonės džiaugsmui.
JAV pagal prezidento Obamos planą paklojo 780 mlrd. dolerių papildomų valdžios investicijų į kelių tiesimą, mokyklų statybas ir pan.; jų dėka JAV valdžia tikisi išsaugosianti 150 tūkst. darbo vietų.
Mes irgi galim panorėt papildomai įlieti į ekonomiką 6 proc. BVP, kaip kad JAV su tais 780 mlrd. dolerių (tai tik ekonomikos skatinimo skyriuje; dar daugiau iždo lėšų JAV skyrė savo finansų institucijoms gelbėti ar paremti). Mūsų atveju tai sudarytų beveik 7 mlrd. litų – kaip tik tiek, kiek jau mes sumažinom (sumažinom, o ne padidinom) valstybės išlaidas, kuriančias paklausą verslo prekėms ir paslaugoms.
Tai ne mūsų vyriausybės klaida, tai mūsų galimybių išraiška. JAV 2007 m. federalinio biudžeto deficitas buvo 1,2 proc. BVP, šiais metais jis šoktels iki 13 procentų. Tačiau JAV valdžia ir toliau skolinasi už 3-4 proc. metinių palūkanų. Mūsų biudžeto deficitas (2008 m.) buvo 3,2 proc., šiais metais, manoma, sieks 6 proc. Bet mums tuos pusę milijardo eurų, kuriuos ką tik pasiskolinom senoms skoloms grąžinti, Europos investuotojai pateikė už plėšikiškus 9,4 procento.
JAV biudžeto deficitas jau kitais metais ženkliai sumažės – nes tokių gigantiškų injekcijų dėka ekonomika ims atsigauti; taigi, išlaidos jau bus mažesnės, gi pajamos ims didėti.
Mūsų likimas kitoks. Suveržę diržus (vieni – iki lieknumo, kiti – virsdami karikatūra) pratęsime kapanojimąsi ir kitais metais, murkdydamiesi uždarame rate: biudžeto išlaidų mažinimas – biudžeto pajamų mažėjimas – vėl biudžeto išlaidų mažinimas etc. Kol neišpulsim iš to rato dėl to, kad atsigavo mūsų prekybos partneriai, kad patys radom naujų nišų net nuvėsusiose rinkose ar kad ėmė pas mus rastis gausesnės tiesioginės užsienio investicijos.
Net jei galėtume rasti pigaus kredito valstybės išlaidoms finansuoti, mums tai padėtų santykinai nedaug – impulsas greit išgaruotų į kitas ekonomikas. JAV 2008 m. importas sudarė 15 proc. BVP (taigi, užsienin prasismelkia tik kas septintas JAV valdžios paleistas doleris), Lietuvoje - 65 proc. BVP (taigi, svetur nugaruotų du trečdaliai paskatų).
Valdžia gali šį ir tą padaryti ekonomikai. Jos veikimo kryptys būtų parama verslui, visokeriopas darbo ir savarankiškos ūkinės veiklos skatinimas, intensyvesnė investuotojų paieška.
Mes gal ir nebūsime paskutiniai, kylantys nuo dugno.
Ir tada mūsų lauks naujas pavojus – staiga padidėjęs tiesioginių užsienio investicijų srautas. Jei paskui jūrinių konteinerių gigantą MSC, banką Barclays ateis dar ir dar investuotojų, ypač pramonėje, kurioje galimi tūkstančiai naujų darbo vietų, ekonomika vėl ims kaisti, atlyginimai ir kainos kilti. Ir kadangi tai vyks ne dėl bankų kredito bumo, o dėl naujos priežasties, mes vėl nežinosime ką daryti ir ... pabaigą tai jau žinom.
