Sulaukę apibendrintų duomenų apie šalies ekonomikos raidą pirmąjį ketvirtį jau galime patikrinti, kiek įslinkome į ekonomikos plėtros lėtėjimą. Bendrasis vidaus produktas (BVP) padidėjo 6,9 proc. Augimas iš tiesų sulėtėjo, jei lyginsime su ankstesniais ketvirčiais: 2007 m. pirmą ketvirtį ūkis augo (palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus) 8,1 proc., antrą ketvirtį – 8,0, trečią – 10,8, ketvirtą – 8,0. Jau tarsi ir turime pirmąsias pasekmes - padidėjo nedarbas (nuo 4,2 proc. praeitų metų ketvirtą ketvirtį iki 4,9 proc. šių metų pirmąjį ketvirtį). Žinoma, nedarbo didėjimą skatina ne tik esamas ar numatomas užsakymų mažėjimas, bet apskritai sudėtingesnė padėtis ekonomikoje. Ji verčia verslo žmones dar racionaliau tvarkytis gamyboje ir ieškoti galimybių apsieiti su mažiau darbuotojų, kas leistų kompensuoti didėjančias išlaidas kurui bei kitiems sąnaudų elementams.
Gamybos racionalizavimas yra pagrindinis mūsų ekonomikos gelbėjimosi būdas. Infliaciją apmalšinsim anksčiausiai tik kitąmet (jei išvis patys ką nors sąmoningai šia kryptimi veiksim). Lito devalvuot nenorėsim vėlgi labiausiai dėl tos pačios infliacijos grėsmės (nors eksportuotojų interesai labai mygtų ten link). Taigi, realaus lito kurso kilimas, infliacijai neatlyžtant, galop gali tapti tikru mūsų ekonomikos duobkasiu. Juk mūsų ekonomika iki šiol augo ir dabar, ekonominei kasdienybei rūstėjant, juolab galės augti ar bent laikytis pirmiausia užsienio prekybos dėka.
Todėl ir tikimės „minkšto nutūpimo“ pasaulinės recesijos metu.
Kol kas taip ir matyti. Antai ir pirmąjį šių metų ketvirtį, kai gamybos augimas pasignalizavo lėtėsiantis, eksportas (suprantama, ir importas) nesumažino tempų: pirmasis padidėjo, palyginti su atitinkamu praeitų metų laikotarpiu, beveik 31 proc., antrasis – 30 proc. Ir augo ne tik vertine išraiška „besipučiančios“ naftos perdirbimo produkcijos eksportas, bet ir visų kitų prekių grupių eksportas, išskyrus tekstilę ir drabužius (pirmąjį ketvirtį eksportas, palyginus su 2007 m. pirmuoju ketvirčiu, smuko 9,5 proc.) bei transporto priemones (sumažėjo 1,3 proc.).
Tą išlyginantį, stabilizuojantį ir turtinantį prekybos vaidmenį mūsų ekonomikoje demonstruoja keletas akivaizdžių dalykų.
Pirma ir svarbiausia yra tai, kad mūsų užsienio prekybai tebėra palankios prekybos sąlygos (natūrinių mainų sąlygos, rodančios, kiek reikia padidinti ar sumažinti eksportą, norint mainais gauti importo prekių vienetą). Mūsų eksporto produkcijos kainų augimas pasaulio rinkose nė kiek neatsilieka nuo mūsų importo kainų kitimo.
2008 m. kovo mėnesį mūsų importo prekių kainos buvo didesnės, palyginti su 2005 m. lygiu, 21,8 proc., o mūsų eksporto kainos – 23,6 proc. Atitinkamai vasario mėnesį skaičiai buvo 21,1 ir 22,8 proc., sausio – 20 ir 22,5 proc. Panašiai ir ankstesniais laikotarpiais. Iš viso 2007 m. mūsų importo kainos padidėjo (lyginant gruodį su ankstesnių metų gruodžiu) 12,3 proc., o eksporto kainos – 16,8 proc. (kiek kitaip buvo 2006 m. – atitinkami skaičiai buvo 2,8 proc. ir 0,3 proc.).
Šių metų pirmąjį ketvirtį, palyginti su 2007 m. ketvirtuoju ketvirčiu, mūsų importo prekės pabrango 2,2 proc., o mūsų eksporto prekės – 4,9 proc.
Beje, nepalyginamai saikingesnis nei vidaus rinkoje mūsų eksportuojamų bei importuojamų prekių kainų kilimas patvirtina ekspertų teiginius apie tai, kad keleriopai spartesnis kainų augimas mūsų šalies ekonomikoje iš esmės sukurstytas vidaus priežasčių – kredito ir jo sąlygotų paklausos ekspansijos bei to paties pajamų augimo sukeltų spartaus paslaugų bei nekilnojamojo turto kainų kilimo. Tai galima pasakyti ir kitaip – savą infliaciją pakurstėm pirmiausia ir daugiausia mes patys.
Tai, kad mūsų ekonomika sugeba išnaudoti tarptautinės rinkos teikiamas galimybes, rodo ir faktas, kad pramonė vėl padidino savo „buvimą“ tose rinkose. Dar neseniai, naudodamosi įsiplieskiančia konjunktūra, pramonės įmonės didino savo gaminių realizavimą vidaus rinkoje – 2006 m. čia realizuojamos produkcijos dalis buvo pasiekusi 50,6 proc. Šių metų pirmąjį ketvirtį ši dalis jau buvo tik 39,1 proc., visa kita parduodama užsienyje.
Smarkiai tebedidėja paslaugų apyvarta, didele dalimi aptarnaujanti užsienio paklausą. Pirmąjį šių metų ketvirtį paslaugų teikėjai padidino produkcijos apimtį 30,3 proc. ir jų pardavimas užsieniui tam augimui suvaidino svarbų vaidmenį.
Galų gale ir tas faktas, kad šių metų pirmąjį ketvirtį eksportas augo šiek tiek sparčiau už importą (atitinkamai 30,8 ir 29,9 proc.), taip pat skatina optimistiškai traktuoti pasireiškusią tendenciją (ji dar silpnutė – absoliučia vertine išraiška eksportas tą ketvirtį sudarė 12,6 mlrd. litų, importas – 17,7 mlrd. litų, bet padidėjusio eksporto dinamizmo tai nepaneigia).
Mūsų ūkio įsijungimas į tarptautinius mainus vis gilėja. 2003 m. mūsų eksportas, palyginus su BVP, sudarė 37,5 proc., importas – 51,8 proc. 2007 m. šie skaičiai jau kitokie – 44,7 ir 63,1 proc.
Tiesa, jau turėjome progą pastebėti, kad mūsiškio eksporto didėjimas žymia dalimi remiasi sparčiu pajamų augimu ir sunkiai valdoma infliacija NVS šalyse. Labai racionalu išnaudoti bet kurią situaciją komercijai plėtoti, bet verta pagalvoti ir apie tai, kur dėsime produkciją, kai kaimynai ir prekybos partneriai pažabos savo infliaciją arba jiems eilinį kartą užeis noras parodyti savo galią prekybos politikoje (apie ką jie periodiškai primena savo strateginėse deklaracijose).
Iš tarptautinių rinkų ne tik atūžia vėjai, siūbuojantys mūsų ekonomiką; tos rinkos, norim to ar nenorim, tuo pačiu yra ir mūsų ekonomikos stabilumo ir gyvybingumo laidas. Būtent todėl infliacijos pažabojimas būtų mums didelis šansas, o jos įsisiūbavimas – didžiulė grėsmė ekonomikai ir žmonių gerovei.
