Pasak vyriausiojo „Deutsche Bank“ grupės ekonomisto Dr. Thomas Meyer, centrinių bankų gyvenimas radikaliai pasikeitė 2007 metais prasidėjus finansų krizei. Finansus valdančios institucijos turėjo atsisakyti principų ir praktikos, kuri buvo kruopščiai rengiama ir tobulinama ištisus dešimtmečius.
Savo naujajame darbe „Naujoji centrinių bankų era“, p. Mayer‘is išanalizavo, kaip pasaulyje įvyko centrinių bankų revoliucija ir kokias funkcijas atliks finansų reguliavimo institucijos ateityje.
Variokai ir popierius
Prisiminus istoriją galima pastebėti, kad per tris amžius finansų reguliatoriai įveikė ilgą ir sunkų kelią, bet galiausiai sugrįžo prie taško, nuo kurio viskas prasidėjo.
Viena seniausių Europos finansinių institucijų – Švedijos bankas (Riksbank) buvo sukurtas bandant išgelbėti nuo žlugimo komercinį banką.
XVII amžiaus viduryje Švedijos karalius Johanui Palmbrušui išdavė banko licenciją, kuri suteikė jam teisę varinių monetų pavidalu priimti indėlius ir leisti popierinius pinigus. Banknotai vis labiau populiarėjo, todėl bankas pradėjo spausdinti daugiau popierinių pinigų, padengdamas juos varinių monetų rezervu.
Tokiu būdu Riksbank ėmė naudoti dalinio rezervavimo praktiką, kurią dar viduramžiais sukūrė šiaurės Italijos bankai. Viskas buvo gerai, kol vario kaina nepakilo aukščiau monetų nominalios vertės, indėlininkai apgulė banką, reikalaudami grąžinti jiems varinius pinigus ir pasiimti popierinius. Suprantama, Riksbank nepajėgė to padaryti ir atsidūrė ant bankroto ribos.
Tuomet Švedijos karaliui teko prisiimti atsakomybę už kredito įstaigos veiklą ir užtikrinti investuotojus, kad jiems bus grąžintos visos įmokos, tik šiek tiek vėliau.
Anglijos bankas atsirado tuomet, kai Anglijos karaliui Viljamui Oriniečiui prireikė pinigų karui su Prancūzija. Londono kredito reitingas buvo žemas ir karaliui teko mokėti didesnę rizikos premiją. 1694 metais verslininkas William‘as Patterson‘as pasiūlė karaliui 1,2 mln. svarų mainais už išimtinę teisę priimti indėlius sidabro monetomis ir spausdinti pinigus.
Šias dvi funkcijas – būti paskutine kreditavimo įstaiga komerciniams bankams ir finansuoti valstybės išlaidas – centriniai bankai įgyvendino beveik tris šimtmečius.
Kreditorius kraštutiniam atvejui
XX amžiaus pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo sukurta Federalinė rezervų sistema (FED). Jos sukūrimas buvo atsakas į 1907 metų bankų paniką, nuo pat pradžių ši sistema buvo kuriama kaip „paskutinės vilties“ skolintojas.
Per Pirmąjį pasaulinį karą, bankai vėl buvo priversti spausdinti pinigus savo vyriausybėms ir atsisakyti aukso standarto.
Makroekonominis reguliavimas, kaip mes jį suprantame šiandien, gimė tik XX amžiaus trečiojo dešimtmečio viduryje, po to, kai John Maynard Keynes sukūrė bendrąją užimtumo, palūkanų ir pinigų teoriją. Ekonomistas pabrėžė, kad finansų rinkos reguliatoriai neturėtų pataikauti vyriausybės užgaidoms, o turėtų stengtis pažaboti kainas.
Sukūrus Bretton Woods susitarimu pagrįstą tarptautinę valiutinių santykių sistemą, pirmaeilis centrinių bankų už JAV ribų uždavinys buvo išlaikyti stabilų nacionalinės valiutos kursą su auksu susieto JAV dolerio atžvilgiu.
Kova su kainų augimu
Dar viena finansų reguliavimo revoliucija įvyko 1980 m. pradžioje, kai FED pirmininkas Paul Volcker panaudojo infliacijos reguliavimo (inflation targeting) priemones. Tuo metu JAV ekonomika išgyveno gilią ir ilgai trunkančią recesiją. Smarkiai padidinus palūkanų normą Volcker‘iui pavyko per dvejus metus įveikti infliaciją ir prikelti ekonomiką. Praeito amžiaus 10-ojo dešimtmečio pradžioje daugelio šalių centriniai bankai pasirinko Volcker‘io metodą ir susitelkė ties infliacijos palaikymu nustatytose ribose. Finansų pasaulis tapo tiek stabilus, kad 2000 metais Anglijos banko valdytojas Mervyn King pareiškė, kad centriniai bankai perėjo nuo valdymo meno prie „mokslo būti nuobodžiais“.
Ramybę jie mato tiktai sapne
Tiesa sakant, King‘ui neteko ilgai nuobodžiauti. 2007 m. pasaulį sukrėtė precedento neturinti krizė ir centrinių bankų vadovai turėjo tapti supermenais – gelbėti pasaulį tokioje situacijoje, kai niekas kitas to negalėjo padaryti.
Iki tol ekonomika augo gana stabiliais, su infliacija nesusijusias tempais, o finansų sistemoje vyko spartus paskolų apimčių augimas. Tvarus ekonomikos augimas ir nestabilus finansų sektorius susimaišė pavojingame sprogiame kokteilyje.
Žmonės buvo įsitikinę, kad rytoj tiesiog negali būti blogiau nei šiandien ir negalvojo apie savo godumo ir rizikos apetito ribojimą. To pasėkoje, atotrūkis tarp potencialaus ir faktinio BVP vis labiau augo. Potencialus BVP – tai rodiklis, įvertinantis ekonomikos galią, kai yra išnaudojami visi turimi pajėgumai. Jungtinėse Amerikos valstijose dėka kreditavimo suteikto pagreičio šis rodiklis padidėjo iki 7%, tuo tarpu realusis BVP siekė 5%. Kitaip tariant, ekonomika perkaito.
Kai paskolų burbulas sprogo, taikyti tradicinę pinigų rinkos reguliavimo politiką tapo neįmanoma. Komerciniai bankai užėmė per daug atsargias pozicijas, kad teiktų naujas paskolas ir finansų rinka sustojo.
Tuomet centriniai bankai turėjo imtis naujų „nestandartinių“ priemonių, kurios iš tikrųjų buvo gerai pamirštos senos priemonės. Centriniai bankai vėl tapo „paskutinės vilties“ skolintojais – įjungė pinigų spausdinimo stakles ir tokiu būdu užtikrino likvidumą rinkoje.
Naujasis centrinių bankų gyvenimas
Dar blogesnė žinia finansų reguliuotojams, kad jų senosios pareigos taip pat niekur nedings. Kainų stabilumas visoms reguliavimo institucijoms išliks pagrindiniu tikslu. Tačiau finansinis stabilumas bus tarpinis tikslas. Centrinių bankų reguliavimo priemonių rinkinys bus išplėstas ir apims priemones, leidžiančias užtikrinti finansinį stabilumą ir krizių valdymą tuo atveju, kai minėtas stabilumas anksčiau ar vėliau bus prarastas.
Esminis reguliatorių funkcionalumo pokytis – daugiau finansų rinkų reguliavimo galimybių. Tik tokiu būdu bus galima pastebėti naujų burbulų susidarymą.
Prasidedant naujajai erai, rinkos dalyviai kurį laiką nesupras centrinių bankų vaidmens ir ketinimų. Tai labai pavojinga, juk reguliavimo institucijos iš tiesų kuria pinigus iš nieko. Jei rinkos dalyviai netikės, kad reguliatoriai laikysis savo įsipareigojimų, pinigai gali greitai nuvertėti.
Norėdami išvengti šios painiavos, finansų reguliavimo institucijos turės aiškiai išdėstyti kokie jų tikslai ir kaip jų bus siekiama.
TeleTrade analitikas Romualdas Antoniukas
Užsakymo numeris 3950
