Paskutinėmis dienomis viešojoje Lietuvos erdvėje yra labai intensyviai diskutuojama apie pensijų fondams pervedamų socialinio draudimo lėšų dalies sumažinimą.
Trumpai paminėsiu pagrindinius argumentus už ir prieš, kurie gali padėti priimti teisingą sprendimą šioje situacijoje.
Argumentai už
1. Rūpestis esamais ir būsimais pensijų gavėjais. Vyriausybė 2,5 proc. punktais sumažindama socialinio draudimo tarifo dalį, pervedamą į pensijų fondus, išsaugo dabartines pensijas. Būsimose pensijose (tik tų asmenų, kurie dalyvauja pensijų fonduose) atitinkamai išaugs socialinio draudimo pensijos dalis. Atsižvelgiant į tai, kad teoriškai vidutinė kaupimo pensija negali būti didesnė už vidutinę socialinio draudimo pensiją, išsaugomos ir dabartinės, ir būsimos pensijos. Alternatyvos pervedimų mažinimui, su kuriomis nei viena Valstybės institucija Lietuvos gyventojų nesupažindino, yra nelabai guodžiančios: a) motinystės išmokų mokėjimo laiko trumpinimas iki 1,5 metų ir senatvės pensijų mažinimas 10-15 proc. visiems senatvės pensijų gavėjams; b) tik senatvės pensijų mažinimas 15-20 proc. visiems senatvės pensijų gavėjams; c) motinystės išmokų laikotarpio trumpinimas iki 1 metų ir senatvės pensijų mažinimas maždaug 10 proc.; d) skolinimasis ir pensijų dydžių užšaldymas 5-10 metų, t.y. senatvės pensijos nedidės ir pensijų gavėjų perkamoji galia nedidės net tada kai dirbančių asmenų perkamoji galia vėl pradės augti (visi biudžeto prieaugiai būsimais ekonomikos pakilimo laikais bus skirti tik skolų išmokėjimui). Paskutinė, skolinimusi pagrįsta alternatyva ilgu laikotarpiu stipriai nuskurdintų senatvės pensijų gavėjus. Čia pateikiau tik keletą iš begalinio alternatyvų skaičiaus. Visos jos yra nemalonios ir neperspektyvios.
2. Neaiškumo sumažinimas. Finansų rinkų ateitis yra miglota ir neaiški. Labai tikėtina, kad finansų pasaulis daugiau nebebus toks pat, o būsimos finansų rinkas reguliuojančios taisyklės pakeis šias rinkas neatpažįstamai. Kuo mažiau Lietuvos ekonomikoje uždirbtų lėšų atiteks pensijų fondams, tuo labiau bus sumažintas neaiškumas dėl šių lėšų ateities.
3. Visuminės paklausos palaikymas. Pervedant lėšas pensijų gavėjams, o ne pensijų fondams, užtikrinama didesnė visuminė paklausa, lyginant su alternatyviais sprendimais (žr. pirmą punktą). Šalyje uždirbtos lėšos nebus sumažintos ir atiteks asmenims, kurie palaikydami visuminę paklausą (pensijų gavėjai dėl savo gausos Lietuvoje yra ypatingai svarbi ekonominė kategorija), skatins Lietuvos ūkį ir lėtins nedarbo augimą. Toliau tęsiant lėšų pervedimą į pensijų fondus ta pačia apimtimi ir nesuradus skolinimosi šaltinių, socialinio draudimo pensijas tektų sumažinti. Rezultatas – sumažėjusi pensijų gavėjų perkamoji galia ir smukusi visuminė paklausa. Labiausiai dėl to nukentėtų maisto, higienos prekių gamintojai, smulkūs turgaus prekeiviai, smulkios prekybos įmonės. Maisto, higienos ir mažmeninės prekybos sektoriuose sumažėtų užimtumas, o šalyje dar stipriau išaugtų nedarbas. Visa tai papildomai neigiamai atsilieptų valstybės ir Sodros biudžetams, pareikalautų didesnio nedarbo pašalpų skaičiaus (dėl per paskutinius 5 m. sumažinto nedarbo draudimo tarifo, nedarbo pašalpų išmokėjimas taptų labai kebliu Lietuvos ūkio klausimu).
4. Iracionalaus elgesio pabaiga. Pensijų fondai teoriškai negali garantuoti didesnių už socialinio draudimo pensijų. Praktikoje jie atsiskleidė, kaip labai rizikinga ir brangesnė už socialinį draudimą vartojimo galimybių palaikymo schema. Jeigu šie fondai negarantuoja didesnių pensijų ateityje ir yra rizikingesni, tai koks yra moralinis pagrindas (realaus ekonominio pagrindo niekada nebuvo, o menamo pagrindo jau nėra) paimti šias lėšas iš dabartinių pensijų gavėjų.
Argumentai prieš
1. Būtina pasakyti, kad 5,5 proc. tarifo dalis pervedama į pensijų fondus Sodros biudžetui garantuoja ne tik praradimus, bet ir juos atsveriančias lėšas, kurios atsiranda dėl to, kad asmenys, dalyvaujantys pensijų fonduose, nustoja slėpti darbo užmokestį. Sumažinus pervedamų lėšų dalį būtų palaužtas pasitikėjimas pačia kaupimo sistema ir labai tikėtina, kad nepasitikėdami šia sistema, verslas ir gyventojai vėl pradės slėpti darbo užmokesčius. Ekonomikos nuosmukio metu tokia rizika tik dar labiau išauga. Rezultatas – prastas Sodros ir pajamų mokesčių surinkimas.
2. Jeigu neaiškumas dėl finansų rinkų ateities reiškia tik tolesnį status quo išsaugojimą, tai rizikuojama sumažinti fondų pelningumus. Fondai disponuodami didesnėmis lėšų apimtimis turi didesnes galimybes diversifikuoti riziką investuojant gautas lėšas į didesnį skaičių finansinių instrumentų, į didesnį skaičių rinkų. Sprendimas, sumažinti pervedamas lėšas, tik padidins žmonių santaupų senatvei sukaupimo rizikingumą.
3. Svarbiausias argumentas prieš. Šis sprendimo variantas neįvertina to, kad Sodros biudžetas yra ne laikinas, o sisteminis, t.y. jis bus likviduotas tik užimtumui pakilus į naują sisteminį (tvarų ir aukštesnį) lygmenį, arba padidinus tarifą, arba dirbtinai išplėtus mokestinę bazę. Lėšų pervedimo į pensijų fondus pristabdymas duotų tik laikiną efektą, t.y. tik tol, kol pervedimai būtų sumažinti. Vos pradėjus pervesti lėšas pilna apimtimi, deficitas vėl atsirastų. Taigi sprendimo ieškoma ne čia.
Algirdas Bartkus yra LMA Ekonomikos instituto mokslo darbuotojas
