Portalo tv3.lt skaitytoja Agnė pasakoja, kad savaitgalį praleido Anykščiuose.
„Grįžtant namo su šeima pamatėte ežerą ir nusprendėme išsimaudyti, tačiau vienintelis žvyruotas, bet sutvarkytas keliukas mus nuvedė į privačią sodybą. Matėsi, kad ežero pakrantė jos teritorijoje sutvarkyta, įrengtas paplūdimys ir tinklinio aikštelė.
Tačiau draudžiamasis kelio ženklas ir užtvara neleido mums toliau važiuoti. Atėjusi sodybos šeimininkė pasakė, kad čia privati valda ir mes patekti į ją negalime. Paklausus kaip privažiuoti prie ežero, ji mums parodė kitą kelią“, – pasakoja Agnė.
Anot moters, kitas kelias vedantis link ežero buvo sunkiai pravažiuojamas, apaugęs žolėmis.
„Tačiau galiausiai ežero pakrantę pasiekėme. Ten buvo dar pora šeimų su vaikais. Supratome, kad šis paplūdimys jau viešas, tačiau jis buvo nesutvarkytas, taip pat apaugęs žolėmis.
Suprantu, kad sodybas, šalia ežerų turintys žmonės nenori, kad bet kas ateitų į jų kiemą, bet ką daryti, kai kelias į jų sodybą yra bene vienintelis normalus privažiavimas prie ežero?“ – retoriškai klausė Agnė.
Anot moters, konfliktuoti su sodybų savininkais ji nenori.
„Juk nesunku susirasti kitą ežerą, kur ir graži pakrantė, ir patogus privažiavimas. Tačiau ar tikrai sodybos savininkai gali uždrausti mums ilsėtis ir maudytis ežeruose, kurie yra šalia jų sodybų. Juk kada nors gali nelikti nė vieno viešo paplūdimio, nes šalia visų bus sodybos“, – svarstė Agnė.
Kita portalo tv3.lt skaitytoja Vilma teigia, esanti kitoje barikadų pusėje.
„Gyvenu sodyboje, šalia ežero, jo pakrantę esame susitvarkę, tad dažnai sulaukiu poilsiautojų. Žinau, kad negaliu uždrausti jiems čia atvykti, įsileidžiu žmones, tačiau nesu tuo patenkinta.
Negaliu laisvai jaustis savo kieme, baiminuosi ir vagysčių, nes aplink vaikšto nepažįstami žmonės. Kiekvieną kartą išėjusi iš namų juos užrakinu“, – pasakoja moteris.
Anot jos, sprendimą, kuris tenkintų abi puses rasti sunku.
„Karštomis dienomis žmonės čia važiuoja ir važiuoja, tik orams atvėsus jų sulaukiu mažiau. Prašau žmonių netriukšmauti ir nešiukšlinti. Šie laikosi šių taisyklių. Tad kol kas didelių konfliktų nekyla“ , – tikina Vilma.
Lankytis galima tik šviesiu paros metu
Komentuodama šias situacijas Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Rima Baradokaitė-Greimienė teigia, kad sodybų savininkai, įsikūrę prie paviršinių vandens telkinių turi užtikrinti, kad pakrantėse nebūtų teršiama atliekomis ir kad čia esančios atliekos būtų surinktos ir išvežtos.
„Kalbant apie poilsiautojus, jie gali leisti laiką privačių sklypų pakrantėse. Tačiau tai daryti, be žemės savininkų sutikimo, gali tik šviesiu paros metu. Ne anksčiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo ir ne vėliau kaip pusantros valandos saulei nusileidus.
Tad žmonėms šviesiuoju paros metu nėra ir negali būti draudžiama leisti laiką prie ežerų, nors šalia jų ir yra privačios sodybos.
Apmokestinti pakrančių sodybų savininkai taip pat negali. Tai draudžia įstatymai“, – aiškina R. Baradokaitė-Greimienė.
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos komentuodama šias situacijas taip pat tikina, kad sodybų savininkai užtverti pakrančių negali.
„Įstatymo nustatyta tvarka draudžia 5 metrus iki vandens aptverti tvoromis ar kitais statiniais, įrenginiais ir (ar) įveisiamais želdiniais, kurie gali trukdyti pakrante praeiti žmonėms.
O jeigu tie 5 metrai iki kranto yra užpelkėję arba stačiame šlaite (skardyje), tada atstumas nuo vandens turi būti didesnis. Bent 1 metro pločio žemės juosta būtų tinkama žmonėms praeiti vandens telkinio pakrante.
Tačiau šis reikalavimas netaikomas tvoroms, kurios yra būtinos. Pavyzdžiui, turi būti aptvertos saugomos teritorijos, tokios kaip – gamtos paveldo objektai, parkai, botanikos, zoologijos sodai.
Taip pat gali būti aptvertos ganyklos žolėdžiams ūkiniams gyvūnams ganyti, įrengiant vielinį ganyklos aptvarą, įskaitant elektrinį, kuris gali būti įrengtas tik gyvūnų ganymo metu. Pakrantėje esančioje ganyklos aptvaro dalyje, laikantis nustatytų reikalavimų, privaloma įrengti vartus ar kitas priemones asmenims pereiti per ganyklą“, – teigiama komentare.
Problemą išspręstų infrastruktūros gerinimas?
„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas taip pat pastebi, kad situacija dėl ežerų pakrančių yra komplikuota, o įstatymo tvarka nustatytas 5 metrų atstumas, skirtas praėjimui, problemos neišsprendžia.
„Nes sodybų paežerėse savininkai būna dviejų tipų – vieni vis tiek randa būdų kaip apsunkinti patekimą prie ežero pakrantės. Pavyzdžiui, ją užželdina krūmais, paleidžia šunis, užtveria visus privažiavimus. Kiti elgiasi priešingai – sutvarko pakrantę ir poilsiautojų nevaiko, leidžia jiems ten poilsiauti.
Tačiau poilsiautojai irgi būna dviejų tipų. Vieni veržiasi į aptvertą privačią valdą, o pakrantėse triukšmauja ir šiukšlina. Kitiems nesmagu veržti į privačią teritoriją, tad jie renkasi nemokamus viešuosius arba mokamus rekreacines paslaugas teikiančių institucijų paplūdimius.
Matome, kad šioje situacijoje žmonės supriešinami, nes nėra užtikrinamos nė vienos gyventojų grupės interesai. Problemą išspręstų valdžios institucijų investicijos į rekreacinę infrastruktūrą –viešuosius paplūdimius, sporto aikšteles, pažintinius takus ir pan.
Manau, kad kiekvieno didesnio Lietuvos ežero bent 10 proc. pakrantės turėtų būti pritaikytos visuomenės reikmėms. Be abejo, užtikrinant tvarką t.y. paplūdimyje turėtų budėti gelbėtojai, kurie neleistų triukšmauti.
O šioms investicijoms reikalingas lėšas galima būtų surinkti įvedus „pakrantės mokestį“, kurį mokėtų visi privačių, su ežeru besiribojančių, sklypų savininkai. Jei jie nenorėtų mokėti mokesčio – turėtų būti suteikta galimybė atiduoti pakrantės juostą, bet ne 5 metrų, o 50 metrų, viešam naudojimui arba suteikiama galimybė iškeisti sklypą į kitą – nesiribojantį su ežeru“, – aiškina Ž. Mauricas.
