Jei žmogui sversi – jis norės sunkiausio, jei matuosi – ilgiausio. Džiaugtis supančia aplinka ir nors trumpam nustoti iš kitų ir savęs ko nors reikalauti turėtų būti viena pagrindinių žmogaus savybių norinčiam patirtį tyresnį ir ilgesnį džiaugsmą.
„Didžiausia nelaimė ištinka tada, kai žmogus nebejaučia savo aistros ribų. Seneka sakė, kad aukščiausia valdžia – savęs suvaldymas, o didžiausia vergovė – savo aistrų vergovė. Atrodo, žmogus laisvas, jam viskas gerai, bet viduje jis nuo visko kenčia“, – apie augantį žmogaus norą supirkti visus pasaulio daiktus prieš artėjančias Kalėdas jaukioje, mažoje, toli nuo didžiųjų miestų, daugybės priglaustų keturkojų apsuptoje Babriškių bažnytėlėje kalbėjo dvasininkas klebonas Pranciškus Čivilis.
Anot klebono, nors išoriškai iš tiesų stengiamės elgtis ir atrodyti kaip labai laisvos visuomenės nariai, vis dėlto esame ilgame ieškojimo kelyje. „Prieš maždaug 20 metų atrodė blogai, kad maistą gavome už talonus. Niekas tada nekalbėjo apie krizę ir laukė kapitalizmo. Žmogui reikia daiktų, bet jais reikia išmokti džiaugtis“, – teigė klebonas.
Norime per daug
Klebonas sakė, kad dar Konfucijus pabrėžė: jei žmogui sversi – jis norės sunkiausio, jei matuosi –ilgiausio. Džiaugtis supančia aplinka ir nors trumpam nustoti iš kitų ir savęs ko nors reikalauti turėtų būti viena pagrindinių žmogaus savybių norinčiam patirtį tyresnį ir ilgesnį džiaugsmą.
„Kai džiaugiesi tuo, ką turi, esi laimingas. Parapijoje gyvena vienišas nepasiturintis žmogus. Vasarą jis dažniausiai vaikšto basas. „Carito“ atstovė jam nusprendė padovanoti batus, tačiau žmogus atsisakė, nes nutarė, kad vieną žieminių batų porą jau turi. Jis jai pasakė, kad tegul ji dovanoja batus tam, kuriam jų labiausiai reikia“, – pasakojo klebonas P. Čivilis.
Blogis gali sugraužti
Klausantis klebono P. Čivilio nesunku sutikti su jo teiginiais, tačiau visi žinome, kad daiktų pertvinkusioje visuomenėje išlikti ramiam labai sunku. Nupirkti vieną, antrą, nervintis, kad negalime patenkinti visų poreikių arba, kad nėra laiko pirkti – tapo šiuolaikinės masinės visuomenės pagrindine problema prieš Kalėdas.
„Tėvas Stanislovas sakydavo, kad žmonės daug praranda, kai nustoja stebėtis pasauliu. Kartais gali skruzdėlyte džiaugtis, paskui ją vaikščioti ir atrasti naujų dėsnių. Tam dabar nebėra laiko, bet bent jau prieš didžiąsias metų šventes galėtume skirti laiko sau ir mus supantiems žmonėms. Jei nesipriešinsime blogiui, jis mus sugrauš iš vidaus. Reikia išmokti daiktus pirkti ir naudoti tiek, kiek mums jų iš tiesų reikia“, – kalbėjo P. Čivilis.
Tik kapitalizmo iššūkiai
Anot klebono, patirtos geros emocijos pasiekia net 3 ar 4 kartą. Tačiau iš karto prieštarauju – juk šiuo metu galvojame tik apie save, geriausiu atveju – apie vaikus. O tai – tikrai mažas laiko tarpas...
„Toks požiūris – laikinas. Dabartinės visuomenės tiesiog susiduria su kapitalizmo iššūkiais. Jie praeis. Ateityje patirsime naujų iššūkių ir vėl reikės mokytis susidoroti su naujomis kliūtimis“, – optimistiškai ateitį prognozavo dvasininkas.
Į „Akropolį“, kaip į muziejų
Linksniuojant akropolių manijos apsėstų žmonių įpročius, dvasininkas prisipažino, kad ir jis ten buvo.
„Ėjau iš smalsumo, žiūrėjau į viską, kaip į savotišką muziejų. Neradau pirkti to, ko man reikia, tačiau buvo įdomu stebėti, kaip sukurtos vertybės, kokius žmonėms siūlo daiktus, kokie verslo ir žmogaus santykiai. Pastebėjau didžiulį chaosą. Jei tenkinsimės tik tuo, ką ten siūlo, šventė bus kūnui, o ne dvasiai“, – mintimis dalijosi P. Čivilis.
Švenčia vienumoje
Atokiame Lietuvos kampelyje netoli Varėnos vienkiemyje gyvenančio kunigo Kūčios ir Kalėdos – kitokios. Galbūt net tokios, kokių giliai širdyje norėtume kiekvienas.
„Dažniausiai Kūčių vakarą užsidegu žvakutę ir vienas ramiai prisimenu gerus žmones. Tokį vakarą metai pro akis prabėga lyg filmas. Kai būname šurmulyje, tokioms mintims neturime laiko. Po to važiuoju į vieną iš 3 prižiūrimų bažnyčių ir laikau Bernelių mišias“, – pasakojo klebonas.
