Pirmuosius čiužinius kone prieš dvidešimtmetį pasiuvęs rankomis šiandien „Padvaisko ir Ko“ vadovas Arvydas Padvaiskas sako, kad verslas įprastai pradedamas ne iš gero gyvenimo.
Kalbėdamas apie savo verslą šiandien didelės lietuviškos įmonės vadovas tikina, kad be darbo nebegali nurimti. „Dabar yra darbas dėl darbo, tarsi liga“, – juokauja jis. Verslininkas ne tik vadovauja čiužinius, tachtas, kušetes ir lovas gaminančiai įmonei „Padvaiskas ir Ko“, bet ir antrus metus džiaugiasi nuosava kaimo turizmo sodyba.
Kol patogiai taisomės prie dokumentais nukrauto direktoriaus stalo ilgam pokalbiui, A. Padvaiskas pasakoja, kad kaimo turizmo verslas puikiai įsibėgėja. „Beveik visai vasarai yra užsakymų, – ir čia pat šypteli: – Kai su meile viską darai, tai ir sekasi.“
Pasirengę netikėtumams
Lietuvoje „Padvaisko ir Ko“ produkcijos parduodama gal tik 30 procentų. Tokie rodikliai verčia lietuvius taikytis prie užsakovų šalių šventinių dienų, padirbėti neįprastomis dienomis, kad klientai produkciją gautų laiku. Tokia tvarka ir darbuotojų supratimas duoda vaisių, neslepia A. Padvaiskas. Lietuvius giria, kad šie – punktualūs ir laikosi žodžio.
Stengdamasis užtikrinti nuolatinę gamybą ir užbėgti už akių atvejams, kai kurio nors iš tiekėjų veikla sutrinka ir pritrūksta įvairių detalių, verslininkas savo sandėliuose Glitiškių kaime, Vilniaus rajone, turi dėl visa ko atsidėjęs čiužiniams, lovoms, kušetėms reikalingų detalių. „Jeigu kuris nors iš tiekėjų negali laiku pristatyti reikiamų detalių, gaminame iš turimų atsargų“, – sako jis.
Tiesa, kartais nutinka ir tai, ko niekas nebuvo numatęs. Kai išsiveržė Islandijos ugnikalnis ir pelenais užteršė Europos oro erdvę, privertė oro uostuose nutūpti lėktuvus, „Padvaiskas ir Ko“ tada buvo gavęs skubų užsakymą ir sumanė taupydami laiką nusisamdyti krovininį lėktuvą. „Tačiau nutiko taip, kad tas mūsų užsakytas lėktuvas buvo priverstas nutūpti kitoje valstybėje ir mes savaitę vėlavome atlikti užsakymą. Tačiau klientai nepyko, suprato“, – šypsosi verslininkas.
Čiužinius siuvo rankomis
Pradėdamas savo verslą A. Padvaiskas negalvojo apie tai kaip apie rimtą perspektyvą. „Neteko dirbti valdiško darbo. Kol studijavau, laisvu laiku dirbdavau vairuotoju, o kai nereikėdavo niekur važiuoti ar studijuoti, buvau pasidaręs kažką panašaus į automobilių servisą – dėstytojams taisydavau automobilius“, – prisimena vyras. Automobiliai – verslininko kraujyje. Vienu metu jis ne tik vadovavo didelei kompanijai, bet ir aktyviai dalyvavo automobilių sporte.
Mintis apie čiužinius šovė atsitiktinai. Artimas bičiulis prieš daugiau nei dvidešimtmetį A. Padvaiskui pasiūlė kartu pardavinėti arabiškas tachtas. „Sudėjome skelbimus į laikraštį, nurodėme telefonus, – prisimena verslininkas. – Žmonės skambindavo, mes jiems nupasakodavome, kaip atrodo baldas, ir jie pirkdavo. Ir sau pasiėmėme po tą lovą. Ta tachta net šiandien yra namie.“
Būtent tada verslininkui kilo mintis imtis panašaus verslo ir gaminti čiužinius. „Taip sutapo, kad viename laikraštyje radau skelbimą apie parduodamas spyruokles čiužiniams, Stambule, Turkijoje, nusižiūrėjau specialaus daigstyto audinio čiužiniams, dar kitame skelbime radau parduodamą poroloną“, – vardija A. Padvaiskas. Tada jis dar pavartė kelis katalogus, skirtus užsakymams paštu, pasižiūrėjo čiužinių pjūvius ir nusprendė – sudėtinga nebus.
Ryždamasis pradėti verslą A. Padvaiskas net sapnavo, kad siuva čiužinius. „Nusprendžiau, kad turiu pamėginti. Kada jei ne dabar?“ – sako jis. Nusipirkęs viską, ko reikia, verslininkas pasiskolino iš mamos siuvamąją ir rankomis pasiuvo pirmiesiems savo čiužiniams užvalkalus, susiuvo poroloną. „Šiaip porolonas yra klijuojamas, tačiau tada paprasčiausiai susiuvau“, – aiškina jis.
Išsaugojo pirmąjį čiužinį
Beje, vieną pirmųjų paties A. Padvaisko rankomis siūtą čiužinį „Padvaiskas ir Ko“ turi įmonės muziejuje. „Labai juokinga istorija, – sako verslininkas. – Vieną iš čiužinių nusprendžiau parduoti draugui ir prabėgus daugeliui metų, visai neseniai, jis man paskambino ir pasiskundė, kad čiužinys girgžda. Pamaniau, kad per tiek metų čiužinys tikriausiai susidėvėjo ir jam, kaip draugui, pakeičiau seną čiužinį į naują, lateksinį. Kitą dieną paaiškėjo, kad girgždėjo ne čiužinys, o skilusi lovos lenta. Smagu, nes ne kiekviena įmonė gali pasigirti turinti pirmą savo gaminį.“
Netikėtas populiarumas
Pasiuvęs kelis pirmuosius čiužinius A. Padvaiskas nusprendė juos pasiūlyti vienai tuomet Vilniuje veikiančiai parduotuvei. „Tada Lietuvoje vienu metu buvo slaviški čiužiniai, vėliau jų visai nebuvo, o žmonėms juk vis tiek tai susidėvi, tai lovą naują pasidaro, o čiužinio nėra kur gauti... Paklausa buvo“, – pasakoja verslininkas.
Atidavęs parduotuvei pasiūtus čiužinius, prisipažino A. Padvaiskas, bijojo pasižiūrėti į tą pusę: „Maniau, gal išbrokavo, gal rasiu kur nors išmestus. Nepasitikėjau savimi.“ Galop verslininkas nusprendė užsukti į parduotuvę ir pasižiūrėti, kaip sekasi jo gaminiams. „Atėjau, ten dirbantis žmogus paklausė, kur buvau dingęs, mat jis pametė mano telefono numerį. „Vežk daugiau, čia pamatė ir viską iššlavė“, – pasakė man“, – prisimena džiugius žodžius „Padvaisko ir Ko“ vadovas.
Gavęs pinigus už parduotus čiužinius verslininkas vėl užsisakė daugiau porolono, spyruoklių, audinių ir toliau siuvo. Užsakymų nuolat daugėjo ir jis buvo priverstas samdyti siuvėjų, vėliau, plečiantis veiklai, atsiradus daugiau užsakovų ir investuotojų – įsirengė didžiulį fabriką Glitiškių kaime.
Čiužinių gamybos nesimokė
Specialių mokslų apie čiužinių gamybą A. Padvaiskas nekrimto. Išminties ir patirties jis semiasi lankydamas pasaulines parodas, vartydamas katalogus. „Prasegi čiužinio užtrauktuką ir matai visus sluoksnius“, – juokauja jis.
Dauguma fabriko darbuotojų taip pat nėra mokęsi gaminti čiužinių, tačiau verslininkas tikina, kad lietuviai – imlūs. „Darbuotojai patys suinteresuoti, kad jiems ateitų pagalba, kad nauji žmonės viską mokėtų, tad be didesnio vargo dalijasi patirtimi. O jei darbuotojas ką pamiršo, visada gali pasižiūrėti į užrašus“, – sakė jis.
Sunkmečiu pirko daug
„Padvaiskas ir Ko“ sunkmečio beveik nepajuto. Įmonės direktorius tai aiškina paprastai: bendrovės gaminiai orientuoti į įvairias pajamas gaunančius žmones, todėl sunkmečiu bendrovės gaminių buvo perkama daug. „Skambinau per visas šalis, klausiau, kaip perka, ar viskas gerai. Visi man sakė, kad labiausiai perka pigesniam segmentui skirtus gaminius“, – sakė A. Padvaiskas.
Tiesa, smuktelėjimo įmonei nepavyko išvengti. Šių metų pavasarį užsakymų sumažėjo. Tačiau verslininkas nesijaudina – paprasčiausiai leido pailsėti visiems norintiems darbuotojams. „Dabar pamažu užsakymų daugėja, vėl grįžtame prie įprasto darbų tempo“, – sako jis.
Lietuvos patriotas
Paklaustas, ar gali save laikyti Lietuvos patriotu, A. Padvaiskas nė neabejodamas atsako teigiamai. Tik patikslina: „Pačios šalies, bet ne dabartinės valdžios.“ Anot jo, šiandieniai Lietuvos valdžios sprendimai sveiku protu nesuprantami.
Pasak verslininko, valdininkų klaidų toli ieškoti nereikia. Jis pirštu bado į didelius mėsos produktų, daržovių, kuro, statybinių medžiagų mokesčius, kurie valstybėse kaimynėse, ypač Lenkijoje, gerokai pigesni. Verslininką stebina ir patogiai iš pašalpų gyvenantys lietuviai, kurie atsiųsti Darbo biržos iš karto prašo direktoriaus rašyti, kad yra netinkami darbui. „Indijoje yra šudrų kasta, o Lietuvoje – bedarbių“, – lakoniškai pastebi jis.
A. Padvaisko nuomone, daugelis valstybinių institucijų nebeatlieka savo funkcijų. „Tikrina retai, atvažiuoja, pakilnoja popieriukus, parašo aktą. Skelbiama, kad nesurenkamos lėšos iš šešėlio, o inspektoriai sėdi užsidarę kabinetuose, – piktinasi verslininkas. – Valdžia dirba sau, o rėkia, kad žmonės mokesčių nesuneša, kad yra blogai. Kas sąžiningas, tuos mokesčius ir taip neša, o tie, kurie nesąžiningi, jiems reikėtų valstybės aparato pagalbos.“
Verslininkas atkreipia dėmesį, kad valstybę reikėtų lyginti su įmone, kuri šiuo metu dirba neefektyviai. „Jeigu aš dirbčiau neefektyviai, kaipmat bankrutuočiau. Valstybė kažkodėl sugeba tai daryti ir kasmet įsiskolina vis daugiau“, – pabrėžia A. Padvaiskas.
Dirbti su meile
Mums besikalbant su verslininku vis netyla jo telefonas, nors laikrodžių rodyklės seniai pasisuko tolyn nuo darbo valandų. A. Padvaiskas prisipažino, kad darbo valandų nepaiso ir dirba kada reikia. „Būna, ir vidurnaktį kas nors iš Amerikos susipainiojęs paskambina, išverčia iš lovos. Bet tik po gulinčiu akmeniu vanduo neteka – norint turėti, reikia daug ir su meile dirbti“, – pabrėžia jis.
