Skurdo rizikos lygis 2017 m. šalyje pasiekė 22,9 proc. Tai vienu procentu daugiau nei 2016 metais. Skurdo rizikos riba 2017 m. buvo 307 EUR per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 644 EUR – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus.
Absoliučiame skurde gyvenančiųjų skaičius mažėja
Lietuvos ekonomistai paaiškina, kad ties skurdo rizikos riba daugiau lietuvių atsidūrė dėl to, kad sparčiai augo atlyginimai.
„Beveik 10 proc. augant vidutiniam darbo užmokesčiui, natūralu, kad skurdo riba kyla aukštyn ir tie darbuotojai, kurie dirba, kurie gauna vis didesnį darbo užmokestį, jie nėra prie skurdo ribos. Tačiau asmenys neturintys darbo, gyvenantys iš socialinių išmokų, kai kurie viešajame sektoriuje dirba ir negauna didesnio darbo užmokesčio, tai gali atsidurti ties skurdo riba. Tai iš esmės parodo didėjančią pajamų nelygybę tarp tų, kurie turi darbą ir gauna pajamas ir tų, kurie gauna socialines išmokas“, – tv3.lt komentuoja „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.
„Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas taip pat tikina, kad šie skaičiai tik parodo didėjančią pajamų nelygybę šalyje. Maža to, ekonomistų teigimu, ne tik gaunamos pajamos apsprendžia, ar žmogus atsidurs realiame skurde.
„Tai yra santykinai mažos pajamos su šalies vidurkiu: sparčiai didėjo darbo užmokestis, o žymiai lėčiau augo pensijos, įvairios išmokos, paramos formos. Tačiau materialaus skurdo rodiklis, kuris rodo absoliutų skurdą Lietuvoje, yra mažėjantis. Žmogaus gyvenimą ir kiti dalykai apsprendžia: sukauptas turtas, išlaidų lygis. Yra begalės istorijų, kai iš pensinio amžiaus gyventojų dešimtinės tūkstančių sumos išviliojamos“, – sako Ž. Mauricas.
Be to, nereikėtų pamiršti, kad dalis statistikoje atsispindinčių žmonių, papildomai gauna ir šešėlines pajamas. Tad, pasak ekonomisto, tik oficialiai jų pajamos nėra didelės: registruojasi į Darbo biržą, kad nereikėtų mokėti privalomojo sveikatos draudimo, o pašonėje dar gauna papildomų pajamų.
Pasak N. Mačiulio, iš tiesų absoliučiame skurde, kuomet negali įpirkti nei mėsos, žuvies ar kitų pirmo būtinumo prekių, gyvena 13 proc. Lietuvos gyventojų. Šis rodiklis nėra ženkliai nutolęs nuo Europos Sąjungos vidurkio – 9 proc.
„Lygiai taip pat ir vidutines pajamas gaunantys gali gyventi daug prastesnėje padėtyje, nes turės daug finansinių įsipareigojimų ir negali kartais pirmo būtinumo prekių įsigyti. Lygiai taip pat pensininkas, turintis savo nekilnojamojo turto, gal gaudamas paramos iš šeimos narių, turėdamas savo ūkį ir užsiaugindamas daugelį maisto produktų, gali gyventi visai neblogai ir tikrai neturėti didelių problemų dėl pirmo būtinumo išlaidų“, – prideda ekonomistas Nerijus Mačiulis.
Skurdas skandina vienišus tėvus su vaikais
N. Mačiulio teigimu, valstybė savo socialine ir ekonomine politika turi reaguoti į sparčiai kylantį darbo užmokestį privačiame sektoriuje, taip atitinkamai inicijuodami pokyčius ir viešajame.
„2018 metų skurdo rizikos rodikliai jau sumažės. Tai galima beveik garantuoti, nes nuo šių metų gana ženkliai padidėjo vidutinė senatvės pensija. Ne paslaptis, kad didelė dalis pensininkų, ypač tų, kurie gauna mažesnę nei vidutinę senatvės pensiją, jie yra prie skurdo ribos ir kylant tai skurdo ribai, vis didesnė dalis pensininkų atsiduria žemiau. Tai, kad šiemet vidutinė senatvės pensija apie 15 proc. didėja kilstels aukščiau juos“, – mano ekonomistas.
Ekonomistas Ž. Mauricas pastebi dvi išeitis, kaip mažinti atsiradusią nelygybę. Pirmiausia žmonėms patiems reikia suteikti daugiau galimybių dalyvauti aktyviai ekonominiame šalies gyvenime – investuoti į žmonių išsilavinimą, profesinį parengimą, psichologinę būklę, kovą su priklausomybėmis.
„2018 metų duomenys jau bus geresnis, bet dar nepakankamai, nes mažai skiriame socialinei apsaugai. Ne tiek pensijai mažai skiriame, kiek skurdžioms šeimoms. Jei vaikai augs skurde, daugiau šansų, kad išsilavinimo gero negaus. Šitą reikia suvokti ir lėšų daugiau skirti. Tai du keliai: daugiau lėšų skirti socialinei apsaugai ir įtraukti į ekonominį gyvenimą daugiau žmonių.
Išmokoms Lietuva skiria viena mažiausiai visoje ES, nedarbo draudimo praktiškai Lietuvoje nėra. Vidutinei klasei net yra nesmagu eiti į Darbo biržą ir imti išmoką, nors žmogus mokėjo mokesčius. Be to labai maža nedarbo išmoka mokama ir mokama pakankamai trumpą laiką. Nedarbo išmoka apie 80 proc. buvusio darbo užmokesčio siekia tokiose šalyse kaip Šveicarija, Danija. Mokama mažėjančia tvarka, bet pakankamai ilgai – apie metus laiko – kad žmogus turėtų laiko persikvalifikuoti ir pagalvoti“, – komentuoja Ž. Mauricas.
Lyginant Lietuvą su Estija ir Latvija, jis paragina atkreipti dėmesį į skirtingas visuomenės grupes, Nors bendras skurdo rizikos lygis Lietuvoje didesnis, štai pensininkų ties šia riba daug daugiau Estijoje nei Lietuvoje. Tačiau 0–17 metų amžiaus vaikų skurdas Lietuvoje beveik 10 proc. didesnis nei Estijoje.
Dėl to ekonomistas primena, kad patys pensininkai turėtų rūpintis, kad ateityje gautų didesnę pensiją – tai yra tikėtis ne valstybinės didelės pensijos, o papildomai taupyti, ar turėti kitų ekonominių veiklų.
„Vidutinė pensija ir ateityje sieks iki 60 proc. tai pagal naudojamą Eurostato metodiką, tai jau yra skrudo rizikos riba ir vis tiek didesnė dalis pensininkų bus žemiau skurdo rizikos. Šito nepakeisi, jei neturės jie papildomų pajamų. Tai arba skatinti senjorų įsitraukimą didesnį į darbo rinką, arba taupyti jau dabar, kad ateityje būtų papildomos pajamos. Pavyzdžiui, dauguma skandinavų pensininkų dirba, o valstybinės pensijos dydis palyginti su gauta alga, procentiškai Šveicarijoje net mažesnis nei Lietuvoje.
Tad reikėtų akcentuoti didelį vienišų tėvų skurdo lygį Lietuvoje. 50 proc. tokių šeimų žemiau skurdo ribos, tai nėra rodiklis, kuriuo galėtų girtis Lietuva. Kažką su tuo Lietuva turėtų daryti, su socialinėmis išmokomis. Vaikas yra visuomenės rūpestis, kokią išauginsi jaunąją kartą, tokia ir bus visuomenė Lietuvos. Reikia materialiai daugiau patenkinti, kad galėtų augti geresnėje aplinkoje“, – mano ekonomistas Ž. Mauricas.
Statistikos departamento duomenimis, tarp dirbančių asmenų žemiau skurdo rizikos ribos buvo 8,5 proc., tarp bedarbių – 61,5 proc., tarp senatvės pensininkų – 36,7 proc. Dirbančių asmenų skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., nepasikeitė, bedarbių asmenų – padidėjo 1 procentiniu punktu, o senatvės pensininkų – padidėjo 6,1 procentinio punkto.
