„Jei Verbų sekmadienį į bažnyčią ateisi be verbos, velnias įbruks savo uodegą“, – mokė Kristaus Karaliaus katedros šventoriuje kadagio šakeles pardavinėjanti moterėlė.
Užplūdo minios tikinčiųjų
Iš velnio uodegos į šv. Mišias skubėję panevėžiečiai juokėsi, bet litą kainuojančias verbas pirko nesiderėdami – kad išplaktų užsimiegojusius artimuosius ir kad parsinešta namo saugotų nuo visokio blogio.
Didžiąją savaitę prieš Velykas pradėjęs Verbų sekmadienis išsiskyrė kaip niekada gausiai į maldos namus plūstančiomis miniomis. Prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios susidariusios spūstys virto išbandymu į ligoninę skubančiam greitosios medicinos pagalbos ekipažo vairuotojui, bandžiusiam išlaviruoti tarp Smėlynės gatvę užkimšusių automobilių.
Vidurdienį mašinų eilė nuo bažnyčios nusidriekė kone iki tilto. Verbų sekmadienis – laikas, kai maldos namų slenkstį peržengia vos kartą ar du per metus juose apsilankantieji.
Šventoriuose – smaližių rojus
Verbų sekmadienio šv. Mišių stengiasi nepraleisti J. Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas.
„Ne kiekvieną sekmadienį į bažnyčią nueinu, bet Verbų, Velykų, Kalėdų nepraleidžiu ir net mokinius stengiuosi atvesti į advento šv. Mišias“, – pripažįsta direktorius. Prieš keletą metų lankydamas Portugalijoje pagal studentų mainų programą studijavusią dukrą direktorius pasinaudojo proga Verbų sekmadienį maldos namus aplankyti Lisabonoje, yra dalyvavęs ir šv. Mišiose Jeruzalėje. Išklausę šv. Mišių tikintieji neskubėjo skirstytis – smaližių rojumi virtusiuose šventoriuose dairėsi lauktuvių namiškiams. Kol vieni bažnyčioje ieškojo peno sielai, kiti džiaugėsi prieš Velykas kiek pastorinę pinigines.
Saldainių pardavėja tai šventei ruošėsi dvi savaites – visa šeimyna virė cukrų, kol šis virto sirupu, supylusi į formas stingdė, saldėsius vyniojo į ryškiaspalvius popierėlius. Anot vos suktis už prekystalio spėjusios šeimininkės, neužtenka žinoti vien saldainių receptą – kad juos išvirtum nei per kietus, nei per tąsius ir įvairių skonių, reikia turėti ne vienerių metų patirtį.
Pardavėja tikina, jog toks triūsas Panevėžyje jai beveik neatsiperka.
„Saldainių perka tik simboliškai – už porą, penkis litus. Anksčiau būdavo net po penkiolika nupirkdavo“, – su nostalgija prisimena šeimininkė. Kiti uždarbiavo už pavasariu kvepiančias karklo šakeles prašydami 50 centų ar už kelis litus pirkti siūlydami medinių margučių.
Prisimenama Jėzaus kančios istoriją
Verbų sekmadienis primena Jėzaus įžengimą į Jeruzalę ir pradeda Didžiąją savaitę. Per ją krikščionys prisimena ir išgyvena paskutines Jėzaus Kristaus žemiškos kelionės dienas. Verbų sekmadienį minios žmonių Jėzui po kojomis klojo palmių šakeles ir šaukė: „Garbė Karaliui“. Pasak Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebono Romualdo Zdanio, tai buvo pranašystė Jėzaus kančios. Paskutinėmis Didžiosios savaitės dienomis Bažnyčia minės svarbiausius išganymo istorijos įvykius.
Ketvirtadienį prisimenama Paskutinė vakarienė, tapusi pirmosiomis šv. Mišiomis, kai Kristus įsteigė Eucharistijos sakramentą. Tai yra ir Kunigų diena.
Penktadienis žymi Jėzaus kančią, kai Dievo sūnus buvo išduotas, suimtas, nukryžiuotas ir mirė ant kryžiaus. Tai vienintelė diena per metus, kai visose pasaulio bažnyčiose neaukojamos šv. Mišios, tik pagerbiamas kryžius. Šeštadienį žymi didysis Kristaus prisikėlimo laukimas, nusileidus saulei pradedamas švęsti Velyknaktis – iškilminga nakties, šviesesnės už dieną, liturgija. O sekmadienį, Velykų rytą, visose bažnyčiose vienu metu suskamba varpai – Kristus prisikėlė!
Meilė apsireiškia Velykų paslaptyje
Didįjį penktadienį Šv. Petro ir Povilo bažnyčia laukia tikinčiųjų nakties adoracijoje prie švč. Sakramento. Tą naktį bažnyčioje laukiami visi norintieji pasikalbėti su kunigu ar tiesiog pabūti tyloje prie Jėzaus kapo, atlikti išpažintį, pamąstyti.
Anot R. Zdanio, bažnyčia bus atidaryta tol, kol bus žmonių, nors ir per visą naktį.
Laukiant Velykų, dvasininkas kviečia pirmiausia susitaikyti, atsiverti gyvenimui ir pamatyti, koks jis nuostabus.
R. Zdanys ragina Didžiąją savaitę prisiminti, kad Jėzaus Kristaus prisikėlimas yra visų mūsų pašaukimas amžinajam gyvenimui.
„Jėzus prisikėlė, kad mes pajustume Dievo meilę, kad čia, žemėje, turėtume viltį. Neatsitiktinai nuo senų laikų Bažnyčia ragina atlikti išpažintį ir priimti komuniją – tai yra susitaikymas su Dievu, prisilietimas prie jo gailestingumo. Jis atidavė už mus gyvybę, kad pasakytų: nebijokite, kad ir kas būtų su jūsų gyvenimais, ką kiti apie jus kalbėtų, viskas netiesa. Vienintelė tiesa – esame mylimi Dievo vaikai ir ta meilė apsireiškia Velykų paslaptyje“, – primena dvasininkas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
