VL žurnalistė Rūta Klišytė
Dantis sukandę pernai stebėjom, kaip prieš Velykas stebuklingai brangsta net trivialūs paukštynų vištų kiaušinai: gal jų ledą pramušęs iš tikrųjų rasi sidabrą ir auksą? O gal prekybininkai juos parduoda jau pašventintus? Šiaip ar taip, ir šiemet didžiulė kiaušinių paklausa rodo , kad Šv. Velykas noriai švenčiame, margučius dažome, dovanojame ir valgome. Tik ar žinome šių ritualų prasmę? Dauguma šios didžiausios pavasario šventės papročių jau išblukę, pamesti, praradę turinį, tačiau šv. Velykų išvakarės – gera proga jais pasidomėti. Net nuostabu, kaip gamtai ir sielai bundant dera Kristaus prisikėlimas ir... deivės Paukštės sugrįžimas!
Migruojanti data
Velykų pavadinimą kai kas laiko skoliniu ir sieja jį su rusišku Velikij denj , didi diena, nors patys rusai šią šventę vadina žydišku žodžiu Pascha . Manding, teisūs tie etnologai, kurie Velykas kildina iš žodžio vėlės . Mat senovės lietuviai, garbinę protėvius, ir pavasarį lankydavę jų kapus, net aukodavę jiems margučių. Tikėta, kad šiuo metu kartu su atgimstančia gamta prisikelia ir mirusiųjų vėlės. Atgal jas pargina tik pirmojo perkūno griausmas.
Kasmet tenka specialiai domėtis, kada gi šiemet išpuls Šv.Velykos, nes jos įvairiais metais būna vis kitą dieną. Įdomu, kodėl: nejau Kristaus prisikėlimo data nėra tiksli? Etnologas prof. Libertas Klimka linkęs manyti, kad senovėje ši kalendorinė šventė kasmet turėjo tikslią datą. Tai rodo dar išlikę archajiški papročiai, pavyzdžiui, prausimasis saulei tekant iš rytų tenkančio upelio ar šaltinio vandeniu. Būdavo prausiamasi Didžiąją savaitę arba Velykų rytą, tačiau tik lygiadienio rytą saulė pateka tiksliai rytuose. Iš rytų tekančio upelio tėkmė ir tekančios saulės padėtis tądien idealiai sutampa.
Anot L.Klimkos, pavasario lygiadienį švęsdavo visos senųjų kultūrų tautos. Tik krikščionybei įsigalėjus Velykų datą imta derinti su Mėnulio fazėmis. Romos katalikai ir dauguma protestantų Velykas švenčia pirmąjį sekmadienį po pirmos Mėnulio pilnaties, pavasario lygiadieniui praėjus. Popiežiaus Grigaliaus, pagal kurio kalendorių skaičiuojamas laikas, nurodymu 1582 m. Neapolio astronomas A.Lilius ir matematikas Ch.Clavius sudarė Velykų dienos apskaičiavimo algoritmą. Gal taip buvo mėtomos pėdos, kad Kristaus prisikėlimo šventė nesutaptų su vis dar švenčiamu pagonišku lygiadieniu, senųjų dievų garbinimu?
Mirties ir gyvybės simbolis
Kiekvienas vaikas žino, kad suvalgyti bažnyčioje pašventintą, dovanotą ar laimėtą margutį – visai kas kita, nei pusryčiams supusti kietai virtą kiaušinį. Kiaušinis – vienas svarbiausių, seniausių archetipinių simbolių. Daugelyje senovės kultūrų yra mitas apie pasaulio atsiradimą iš kiaušinio. Kiaušinyje slypi pradžia ir pabaiga, gyvybė ir mirtis. Pasakose nenugalimo raganiaus ar Nemariojo Kaščėjaus mirtis slypi kiaušinyje, užkastame pasaulio krašte.
Kiaušinių marginimo paprotys yra labai senas, o tokie marginimo raštai, kaip gyvatėlės, saulutės, trikampiai, rombai, yra itin archajiški. Vilniuje netoli Gedimino kalno rastas XIII a. akmeninis margutis, Dainų slėnyje – medinis: šiose vietose, manoma, buvo pagonių dievų šventyklos. Prof. Libertas Klimka spėja, kad pirmasis saulutėmis ir žalčiais margintas kiaušinis būdavo aukojamas deivei Paukštei, pavasarį grąžindavusiai paukščius. Anot etnologo, žmonės anuomet, taupydami maisto atsargas, žiemą neretai alkdavo, badaudavo, tad paukščių grįžimas pavasarį ir pirmųjų kiaušinių sudėjimas jiems reiškė gyvybę, sunkmečio pabaigą.
Garsi lietuvių kilmės archeologė Marija Gimbutienė deivę Paukštę mini savo įstabiame veikale „Senoji Europa“ (1997 m.). Ji ir pati yra radusi, ištyrinėjusi ne vieną 5 tūkst. pr. Kr. sukurtą statulėlę, kur deivė Paukštė, visagalė valdovė, vaizduojama kaip krūtininga moteris su paukščio galva ir sparnais, išmarginta V formos ženklais, gyvatėlėmis.
Spėjama, kad deivę Paukštę vėliau baltai garbino kaip Laimą – gimimo, gyvenimo ir mirties deivę. Dainose ji dažnai siejama su paukščiais, ypač gegute, laimės lėmėja. Ir šiandien, savaip suprasdami laimę, pirmąkart gegutei užkukavus, žvanginame kišenės ar piniginės turiniu.
Pamirštas Lados kultas
Velykų papročiai itin įdomūs, tačiau iš daugelio likęs tik veiksmas be mums suprantamo turinio. Štai Velykų dieną suaugusieji eidavo lalauti: dar neseniai vadinamieji lalauninkai būreliu traukdavo per kaimą dainuodami, priedainis – būtinai su žodelyčiais „ai lalu lalu“, „ei lalo“. Šių prasmės patys lalauninkai nebesuprasdavo, o mes nūnai tepajėgiame grožėtis šiomis dainomis be jokios nuovokos:
Kur akėta, te gyvuoja, e i lalo / Kur užsėta, te žaliuoja, ei lalo / Šventas Jurgis rasą krėtė, ei lalo / Šventas Jonas mėšlą vežė, ei lalo...
Anot etnologų, lalavimas – itin archajiškas paprotys. Senovėje panšiai būdavo garbinama deivė Lela, Lados dukra. Pagonybės laikais pavasario lygiadienį lalauninkai, lankydami laukus ir kaimynus, užkalbėjimais „Ei, Lada! Ei, Lela!“ melsdavo deivės visokių malonių. O tie šventieji dainoje atsidūrė daug vėliau, „įstumti“ čia krikščionybės. Lada – tai didžioji baltų deivė pramotė, dar vadinama didžiąja motina, pagimdžiusi pirmuosius dievus dvynius – dukterį Lelą ir sūnų Lėlį. Senovės graikų Leda, Kretos ir Mikėnų kultūros Lato, romėnų Ladona – tai vis ta pati deivė, kurios kultas buvo išplitęs nuo Adrijos iki Baltijos jūrų. Toks kulto išplitimas rodo jo archajiškumą. Slavų kalbos žodžiai „ladno“ , „laduški“ – Lados garbinimo liekanos.
Baltų gyventoje teritorijoje rasta žalvarinių didžiosios deivės su iškeltomis rankomis statulėlių. Panašūs radiniai saugomi Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje Vilniuje. Netoli Druskininkų rastas kiaušinio formos amuletas su deive, stovinčia ant pusmėnulio, su saulės ženklu galvoje: spėjama, kad tai deivė gimdytoja Lada. Šiaulių apylinkėse rastas kitas kiaušinio pavidalo amuletas su, kaip manoma, deivės Lados veidu.
Neįtikėtina, bet dar XIX a. pradžioje Bresto (Baltarusija) apylinkėse per Velykas buvo giedama apie pasaulio karalienę deivę Ladą, dainose vadinamą ir aukso boba. Vaikinai ir merginos sukdavo ratelius susikibę iškeltomis rankomis, tokie šokiai buvo vadinami Lados rateliais.
Ir žemaičiai Motiejaus Valančiaus laikais dar švęsdavę deivės Lados dieną. Vyskupo liudijimu, tą pirmąjį trečiadienį po Velykų būdavo užginta imtis bet kokio darbo, nederėdavo nė piršto pajudinti, kad pasėliai būtų apsaugoti nuo perkūnijų ir krušų. Ketvirtoji Velykų diena buvo vadinama Ledų diena. Buvo tikima, kad šią dieną nevalia žemės liesti, nė kuolo žemėn įkalti, kad ledai javų vasarą neiškapotų.
Budindavę vėles
Lietuviai Velykas švęsdavo net keturias dienas, o didžiosios linksmybės ir pramogos prasidėdavusios antrąją Velykų dieną. Vaikai eidavo kiaušiniauti, ne šiaip kaulydavo margučių, o su dainele: „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis...Velykų rytą lelija pražydo, ne dėl manęs vieno, ale dėl viso svieto...“ Jei vaikas padainavęs įsikišdavo į burną pirštą – vadinasi, pakaks vieno kiaušinio, du pirštai burnoj reiškė, kad prašo dviejų, tačiau labai godžiam būti nederėdavo – godus likdavo nieko nepešęs. Vyrai eidavo bukynių , t. y. dauždavo kiaušinius rungdamiesi, kurio kiaušinis tvirčiausias. Būdavo renkamas ir gražiausias – margučių karalius.
Antrąją Velykų dieną margučiai būdavo ne tik daužiami, bet ir ridinėjami, būtinai lauke, mat susiliesdami su žeme jie žadindavę vėles. Vėliau margučių ridenimo varžyboms būdavo sukalamas lovelis: tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, buvo laikomas laimės palytėtu – tokiam seksis visus metus! Bernai ir pusberniai eidavo dėdinėti – lankyti merginų, kurios turėdavusios atsipirkti margučiais. Jei kuri mergina šių gailėdavo ar neturėdavo, būdavo jėga nutempiama į vištidę ir sodinama į vištos gūžtą perėti. Štai kokie juokai belikę iš didžiosios Paukštės garbinimo...
Bobos Velykės likimas
Kai kuriuose Lietuvos kaimuose dar ir dabar puošiamas Velykų medis arba eglutė – mažas didžiojo Pasaulio medžio priminimas. Prie tiesios šakos būdavo rišamos eglės šakelės, ant jų įtaisomi lizdeliai su 9 ar 12 margučių, nes toks skaičius nešdavęs laimę. Medelis puošiamas išsprogusiomis blindės šakelėmis, popierinėmis lelijomis, rožėmis.
O vaikams būdavo porinama, kad trobelėje už miško gyvena bobutė Velykė, kuri naktį margintus kiaušinius sudeda į vaško vežimaitį, kiškių traukiamą, ir dar neprašvitus veža vaikams dovanų. Toji Velykė, matyt, liekana tos žilos senovės deivės pramotės, nuo krikščioniškojo pasaulio priverstos slėptis miške bobutės pavidalu. Ryte prabudę mažieji rasdavo žadėtas dovanas – po porą bobos Velykės kiaušinių ant palangės. Dvejetas, porelė būdavo labai svarbu: koks gi vaisingumas be poros? Vislūs kiškiai čia taip pat kaip sykis: štai Prancūzija velykmečiu tampa didžiuliu šokoladiniu kiškiu ir vištų rojumi. Prancūzijoje Velykų simboliais laikomi ne tik kiškis ar višta, bet ir žuvis.
Tikėta, kad margučiai, ypač šventinti, turi stebuklingų galių: jų valgydavo sergantieji, negalinčios pastoti moterys. Vyrai kelis margučius pakasdavo laukuose, kad šie vešliau derėtų, moterys paslėpdavo namuose, kad apsaugotų šiuos nuo Perkūno...
Įdomu, nuo kokių nelaimių gali apsaugoti nūnai taip madingas stručio kiaušinis? Tik, anot bandžiusiųjų, jo neįmanoma nei dorai nudažyti, juolab dailiai išskutinėti kietas kaip akmuo! Nesvarbu, kaip kokie delikatesiniai kiaušiniai per šias šventes valgomi. Svarbiausias yra tai, apie gieda vaikai kiaušiniautojai: kad lelija ar rožė, pražydusi šv.Velykų rytą, yra ne vieno naudai ar prekybininkų pelnui, o visam svietui.
