Praėjusią savaitę į Lietuvą grįžę ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai įsimintinoje kelionėje ne tik tvarkė Lietuvos tremtinių kapavietes, bet ir mokėsi išgyvenimo gamtoje pamokų.
Jaunuolių kelionė į lietuvių tremties vietas iš viso truko net 20 dienų. Jos metu lietuviai pastatė paminklą Sibire likusiems lietuviams atminti, susitiko su ten gyvenančiais tautiečiais, sutvarkė Tomske, 86-ame ir 109-ame kvartaluose, taip pat – Tunguskyj Gor bei 20 kilometrų nuo Baturino esančias Centralnaj kapines bei įveikė kone 100 kilometrų.
Iš kelionės lietuvaičiai grįžo ne tik didžiuodamiesi darbais, nuveiktais tremtinių atminimo labui, bet ir kupini naujos patirties ir prisiminimų apie įveiktus išbandymus gamtoje.
Dvejas lietuvių ekspedicijas kelionėje lydėjo ir karščiai, ir smarkios liūtys. Pasak ekspedicijoje dalyvavusios Linos Krilavičiūtės, tikras išgyvenimo gamtoje pamokas „Misijos Sibiras“ dalyviai gavo pasibaigus geriamajam vandeniui bei dainomis baidydami meškas.
„Teko susidurti su geriamo vandens trūkumu – įkūrus stovyklavietę Taigoje, nuo kurios iki artimiausios civilizuotos vietos buvo daugiau nei 30 km., vienintelis vandens šaltinis buvo pelkės bei lietaus vanduo. Techniškai apdorotas šis vanduo maisto ar arbatos gamybai buvo tinkamas, - pasakoja 24 metų studentė iš Vilniaus. - Sunkiau buvo, kai reikėjo iš stovyklavietės žygiuoti į kaimelį, kuris buvo už 30 km., alino apie 30 laipsnių karštis, troškulys, o turi tik virinto pelkės vandens, kurio spalva buvo kaip juodos arbatos.“
Tiesiogiai susidurti su miško žvėrimis lietuviams neteko, tačiau jie matė jų pėdsakų. Pasak L. Krilavičiūtės ,
daugiausiai nerimo jiems sukėlė šalia stovyklavietės pastebėti meškų išdraskyti skruzdėlynai – tai rodė, kad jos yra alkanos ir keliautojams gali kilti realus pavojus. Lietuviai pakeliui matė ir plėšriųjų lūšių pėdsakų.
„Meškos bijo triukšmo, ugnies, todėl eidami daužėme puodus, dainavome, šūkavome. O stovyklavietėje įkūrėme keletą laužų, turėjome žibintuvėlius, budėjome naktimis,“ - pasakoja ekspedicijos dalyvė.
Išgyvenimo gamtoje pamokų misijos dalyviai sėmėsi iš patyrusio vadovo Gintauto Aleknos patarimų. Padėjo ir prieš kelionę padovanoti išgyvenimo vadovėliai „Išlikimo vadovas“. 26 metus elitiniame britų dalinyje tarnavęs knygos autorius Johnas Wisemanas į ją sudėjo savo paties išbandytus metodus, kaip išlikti laukinėje gamtoje ar ekstremaliose situacijose padėti kitiems.
L. Krilavičiūtė tikina niekada nepamiršianti šios kelionės: „Atrodo padarėme ne tiek ir daug – teritoriją aptvėrėme tašytų rąstų tvorele, iškirtom medžius, krūmokšnius, išvalėm teritoriją nuo prikritusių šakų, pakėlėme nuo žemės nykstančius kryžius, pastatėme naują... Tačiau po šių darbų kryžių kalvelė vėl atrodė kaip kapinaitės. Šie vaizdai visam laikui įstrigs į atmintį. Kaip ir susitikimas su tremtinio sūnumi bei jo ištarti žodžiai: ,,Jau ilgą laiką noriu aplankyti Lietuvą, tačiau vis sutrukdo kokios nors aplinkybės, o štai dabar – dalis Lietuvos sėdi pas mane namuose Sibiro glūdumoj“.
