Vogė iš turtuolių
Kartą per kratą Odesoje, viename Sonkos Auksinės Rankelės bute, policija aptiko labai originalią jos suknelę, skirtą vagystėms iš parduotuvių. Ta suknelė buvo tarsi didžiulis maišas, joje buvo galima paslėpti net ir nemažą audinio ruloną.
Ypač meistriškai Sonka veikdavo juvelyrinėse parduotuvėse. Matant daugeliui pirkėjų, padedama savo „agentų“, kurie nukreipdavo tarnautojų dėmesį, ji mikliai pakeisdavo tikrus deimantus į paprastus akmenėlius. Brangakmenius ji sugebėdavo paslėpti po specialiai užsiaugintais nagais. Pasitaikydavo, jog pavogtas brangenybes paslėpdavo čia pat esančioje gėlių vazoje, o jų paimti ateidavo kitą dieną.
Būtina paminėti, kaip išradingai Sonka Auksinė Rankelė vogdavo traukiniuose – pirmosios klasės kupė. Jos aukomis tapdavo bankininkai, užsienio verslininkai, stambūs žemvaldžiai ar generolai. Iš vieno tokio generolo Frolovo traukinyje ji pavogė 213 000 rublių.
Prašmatniai apsirengusi Sonka Auksinė Rankelė įsitaisydavo kupė ir vaidindavo markizę, grafienę ar turtingą našlę. Pakerėjusi vyriškius, apsimetėlė ir toliau koketuodavo, juokaudavo ir visaip kaip užkalbinėdavo vyrams dantis, laukdama, kol šie užsimanys miego. Tačiau įsiaudrinusiems kavalieriamas dažniausiai miegas nerūpėjo, tad seksualiajai apsišaukėlei tekdavo imtis gudrybių: pakišti ir taip jau apkvaitusiam turtuoliui po nosimi buteliuką su svaiginančiais kvapais, pasiūlyti taurę vyno ar cigarą su opiumu ar panaudoti chloroformą. Iš vieno tokio viską pamiršusio Sibiro pirklio Sonka nudžiovė 300 000 rublių – o tais laikais tai buvo labai dideli pinigai.
Rafinuota „turtuolė“
Sonka Auksinė Rankelė dažnai sukiodavosi garsiajame Nižegorodsko turguje. Neretai išvykdavo į Europą. Mėgo Paryžių ir Nicą, o labiausiai – vokiškas šalis: Austrijos ir Vengrijos imperiją, Vokietiją. Taigi ji apsistodavo prabangiuose Leipcigo, Berlyno, Vienos ar Budapešto viešbučiuose ir savo „darbą“ derindavo su malonumais.
Sonka nebuvo ypatinga gražuolė, tačiau turėjo puikią figūrą, taisyklingus veido bruožus. Labiausiai vyrus pakerėdavo spindinčios ir tarsi hipnotizuojančios jos akys, kurios, rodėsi, negali meluoti.
Sonka Auksinė Rankelė sugebėdavo profesionaliai keisti išvaizdą: nusigrimuodavo, prisiklijuodavo antakius, blakstienas, prisiderindavo peruką. Ji nešiojo puošnias paryžietiškas skrybėles, dėvėdavo orginalius kailinius apsiaustus, puošdavosi brangakmeniais, kuriems jautė silpnybę.
Pačios mėgstamiausios vietos, kuriose Sonka Auksinė Rankelė atsipūsdavo, buvo Krymas, Piatigorskas ir Marienbadas. Šiuose kraštuose ji apsimesdavo rafinuota turtuole – tam net buvo pasigaminusi krūvą vizitinių kortelių. Pinigų ji neskaičiavo ir juodai dienai nekaupė. Štai 1872 metais atvykusi į Vieną, ji lombarde užstatė keletą pavogtų brangenybių, gavo 15 000 rublių ir tuoj pat juos išleido.
Vėliau Sonkai Auksinei Rankelei nusibodo dirbti vienai, todėl ji subūrė gaują iš giminaičių ir savo buvusių sutuoktinių, taip pat – iš „įteisintojo vagies“ Berezino ir Švedijos bei Norvegijos piliečio Martino Jakobsono. Visi jie aklai klausė Auksinės Rankelės.
Apsimetėlių būrys
Gauja labai didžiavosi savo sugebėjimais ir savo „idėjine vade“. Visi ypač šauniai „padirbėjo“ apšvarindami buvusį Saratovo berniukų gimnazijos direktorių, kuris po 25 metų sėkmingo gyvenimo buvo nutaręs su šeima persikelti į Maskvą.
Taigi pardavęs namą Saratove ir pridėjęs turimas santaupas, už tuos 125 000 rublių buvęs direktorius ketino savo šeimai sostinėje nupirkti padorų namelį. Kartą, bevaikščiodamas Sankt Peterburgo gatvelėmis, direktorius užsuko į konditerijos krautuvėlę, o ten jo akys užkliuvo už itin prabangiai apsirengusios gražuolės. Vien jos skrybėlaitė kainavo metinį jo atlyginimą.
Po kelių minučių jiedu su gražuole jau gėrė kavą, jaukiai įsitaisę krautuvėlės kampe. Leidęs sau „ant drąsos“ išgerti likerio taurelę, direktorius pasiguodė naujajai pažįstamai, jog labai trokštąs persikelti į Maskvą, tik, va, nežinąs, kur įsigyti nebrangų ir jaukų būstą. Naujoji pažįstama – o tai buvo Sonka Auksinė Rankelė, pasivadinusi grafiene Sofija Timrot, – tuoj pat pasiūlė patikliajam direktoriui nupirkti iš jos rūmus. Girdi, jos vyrą perkelia dirbti į Paryžių, tad kaip tik ir ieškanti pirkėjo. Susitarė susitikti traukinyje po 5 dienų ir nuvažiuoti į „grafienės“ namus – ji parodysianti, ką ketinanti parduoti.
Sonka Auksinė Rankelė nuvežė patiklųjį direktorių į rūmus, išsinuomotus iš garsių architektų brolių Artemjevų, kurie tuo metu keliavo po Italiją, ir, pasitelkusi savo gaujos narius, mikliai „įformino“ pirkimo-pardavimo sandorį.
Po po poros savaičių ką tik buvusio gimnazijos direktoriaus įsigytame jaukiame šeimos lizdelyje pasirodė du žaliūkai – tikrieji šių rūmų šeimininkai – ir išmetė žmogų su visa šeima į gatvę. Sukrėstas direktorius neištvėrė ir pasikorė.
Nesėkmių metai
Po poros metų įkliuvo pagrindiniai Sonkos Auksinės Rankelės talkininkai per tą aferą su brolių Artemjevų rūmais, suvaidinę „grafienės“ tarnus ir notarų biuro savininką. Icka Rozenbandas bei Michaelis Bliuvšteinas atsidūrė ant areštinės gultų, na o Chunia Goldšteinas buvo 3 metams uždarytas į kalėjimą, o vėliau išsiųstas iš Rusijos be teisės sugrįžti. Visi trys – buvę Sonkos Auksinės Rankelės sutuoktiniai, noriai vykdę visus jos nurodymus.
Ir pati Sonka buvo ne kartą pakliuvusi į policijos rankas, bet vis sugebėdavo išsisukti. Taip nutiko Varšuvoje, Peterburge, Kijeve, Charkove – ir visada ji sugebėdavo įtikinti esanti nekalta. Net ir kartais atsidūrusi teisiamųjų suole Auksinė Rankelė sulaukdavo išteisinamojo nuosprendžio.
Vis dėlto apie 1871-uosius Sonkai ėmė nesisekti – tuomet ji buvo su įkalčiais areštuota Budapešte ir perduota Rusijos teisėsaugos žinion. Tą kartą ji sugebėjo išsisukti, bet netrukus ir vėl įkliuvo su vogtomis brangenybėmis. Sonkos Auksinės Rankelės nuotraukos buvo spausdinamos laikraščiuose, policijos skyriuose kabojo jos portretai, taigi darėsi vis sunkiau pradingti nepastebėtai minioje, vis daugiau reikėjo pinigų kyšiams, kad išsaugotų savo laisvę.
Pražudė meilė
Viena paskutiniųjų Sonkos Auksinės Rankelės didžiųjų meilių jai besant laisvėje buvo sukčius ir plėšikas iš Odesos Volfas Brombergas, pravarde Vladimiras Kočiubčikas. Jis buvo ne gražuolis, tačiau lieknas, stilingais ūsiukais, žvitriomis akimis. Juo Sonka aklai pasitikėjo ir vykdė visus jo norus. O šis iš savo mylimosios kasdien reikalavo vis daugiau pinigų. Sonka vis dažniau ėmė neapgalvotai elgtis, rizikuoti, tapo šiurkšti ir irzli, vėl grįžo į žemiausiąją – kišenvagių – kastą. Būtent V. Brombergas „pakišo“ Sonką policijai.
Per Auksinės Rankelės gimtadienį V. Brombergas jos kaklą papuošė atlaso juostele su žydruoju deimantu, kuris už užstatą buvo paimtas iš vieno Odesos juvelyro. Užstatas – prabangaus namo, kainuojančio kelis kartus daugiau negu deimantas, dalis. Kainos skirtumą juvelyras buvo sumokėjęs V. Brombergui grynais.
Po keleto dienų V. Brombergas staiga grąžino deimantą – girdi, tokia dovana nepatikusi jo išrinktajai. Jau po pusvalandžio juvelyras suprato, kad grąžintas papuošalas – klastotė, o dar po valandos paaiškėjo, kad jokio prabangaus namo nėra ir nebuvo. Kai įtūžęs juvelyras įsiveržė pas V. Brombergą, tas „prisipažino“, kad padirbtą deimantą jam davusi Sonka, kad tai ji neva sukūrusi ir pasirašiusi dokumentą dėl „užstato“. Pas Sonką Auksinę Rankelę juvelyras patraukė jau ne vienas...
Kitą sekmadienį portale „Balsas.lt“ – apie tai, kas Sonką Auksinę Rankelę pražudė.
Taip pat skaitykite:
Žymiausios pasaulio nusikaltėlės: ji didžiavosi, kad yra kilusi iš „blatnųjų“ (1)
