Maža to, nuo visuomenės žudikų maniakų siautėjimas dažnai buvo slepiamas. Dėl milicijos ir prokuratūros neprofesionalumo, nepasiruošimo, bei baimės „prastai pasirodyti prieš partijos vadovybę“, žudikai gana lengvai išvengdavo arešto ir metų metais terorizavo visuomenę.
Vienas tokių – baltarusis kolūkio suvirintojas Genadijus Michasevičius, kuris 1971-1985 metais Vitebsko srityje pasmaugė 36 moteris. Daugelį savo aukų nusikaltėlis dar ir išprievartavo. Dėl jo įvykdytų nusikaltimų ir teisinės sistemos klaidų nekaltai nukentėjo 14 žmonių. Vienas iš jų buvo sušaudytas, kitas kalėjime apako, likusieji ilgus metus kalėjo už grotų.
Tėvas alkoholikas ir prasti santykiai su aplinkiniais
Ieškantiems kokių nors požymių vaikystėje papasakoti yra ką. Genadijaus tėvas – alkoholikas, „taip aršiai besivaikantis motiną po kiemą, kad visi klasiokai iš jo tyčiojosi“. Vėliau, – sulaukus paauglystės – ciniškos merginų patyčios iš užguito berniuko.
Sovietinėje armijoje Genadijus ištarnavo neilgai: buvo išleistas namo dėl prastos sveikatos – aptiko hepatitą. Tačiau diagnozė jam buvo mažiau skausminga, negu naujiena grįžus namo. Pasirodo, mergina, žadėjusi jo laukti sugrįžtančio, ištekėjo už kito.
G. Michasevičiaus gyvenimas galutinai subyrėjo, ir jis nusprendė suvesti sąskaitas su gyvenimu. Prigriebęs vieno iš namų kiemų virvę, jis nuėjo prie upelio ieškoti tinkamo medžio. Tačiau staiga išvyko vienišą moterį. „O kam aš čia save žudysiu dėl bobos, geriau pats ką nors prismaugsiu“, – aiškino pareigūnams savo elgesio motyvus žudikas. Aukštas (182 cm) ir fiziškai stiprus vyras susidorojo su savo auka. Moters kūną jis nuvilko toliau nuo kelio ir užvertė žemėmis bei žolėmis.
Vienintelė išgyvenusi
Pajutęs, kad žudymas, kaip jis po to pripažino, suteikia jam jėgų antplūdį, po pusmečio jis išsiruošė ieškoti antrosios aukos. Čia jam sekėsi daug prasčiau, moteris spėjo užkišti ranką už ant kaklo užmestos virvės ir pradėjo rėkti. Juos išgirdo pro šalį ėjęs būrelis moksleivių ir nubaidė užpuoliką. Šiai moteriai vienintelei pavyko išgyventi maniako G. Michasevičiaus užpuolimą.
Iš baimės, kad bus pagautas maniakas bėgo iki pat kito miesto galo. Tačiau čia jis išvydo kitą moterį. Ji grįžo iš svečių ir, nelaimei, pasitaikė įtūžusio dėl savo nesėkmės žudiko kelyje. Greitai palaužęs jos pasipriešinimą, maniakas auką išprievartavo ir pasmaugė.
Vėliau jis pasakojo, kad būtent tuomet pajuto, kad žudymas jam teikia malonumą ir atsikratyti jau to nepavyks.
Tyrėjas G. Michasevičius pasakojo, kad jam nebuvo svarbu auką išprievartauti – didžiausią malonumą jis jautė ją smaugdamas. Malonumas praeidavo moteriai mirus, teigiama teisėsaugininkų ataskaitose.
„Kuomet smaugdavau, tai per savo rankas iš moterų jėgas išsiurbdavau. Buvau pats sau gydytojas. Po nužudymo darydavosi lengviau. Ypatingą malonumą patirdavau, kuomet auka purtydavosi. Jis stiprėjo, jeigu moteris priešinosi, draskėsi, priešinosi“, – aiškino maniakas savo išgyvenimus ekspertams.
Energingas pareigūnų darbas: nekaltai nuteista 14 žmonių
Per 14 metų – nuo 1971 iki 1985 metų „Vitebsko žudiko“ aukomis tapo 36 moterys (tiek nusikaltimų buvo įrodyta, viso jam priskiriama apie 50 nužudymų). Tiesa, iš pradžių pareigūnai šių nusikaltimų nesiejo, nes tarpai tarp jų buvo pakankamai ilgi. Trečiąją savo auką G. Michasevičius užmušė po keturių mėnesių, 1972 metų balandį. Tuomet birželį ir vėl balandį, tik jau 1973-ųjų.
Tuo pačiu metu G. Michasevičius sugebėjo įstoti, o vėliau ir pabaigti žemės ūkio technikumą. Jis gavo žemės ūkio mechaniko specialybe ir grįžo į gimtąjį Istų kaimą. Tačiau žudymai nesibaigė. 1975-aisiais buvo aptiktos dar dvi prievartautojo ir smaugėjo aukos. Pareigūnai pradėjo pagaliau įtarti, kad veikia vienas ir tas pats žmogus. Tačiau „serijinio“ žudiko nebuvo ieškoma.
Iš teisėsaugos partiniai vadai reikalavo atskleisti nusikaltimus, ir ji juos „atskleisdavo“. Milicija surasdavo įtariamąjį, kuris nusikaltimo padarymo metu neturėjo alibi, ir priversdavo jį prisipažinti tuo, ko jis nėra daręs. Taip buvo nuteisti net 14 žmonių. G. Michasevičius tapo absoliučiu rekordininku tarp maniakų, dėl kurio veiksmų nukentėjo toks skaičius nekaltų žmonių. Vieną iš sulaikytųjų, „prisipažinusį“ dėl nužudymo vietinį alkoholiką sušaudė, kitas kalėjime apako, o vėliau prasigėręs numirė, trečias be reikalo atsėdėjo dešimt metų.
1976 metais G. Michasevičius vedė ir išvažiavo į Solonikų kaimą. Tai vos poros dešimčių namų kaimelis, įsikūręs netoli Polocko. Naujoje vietoje maniakas greitai tapo gana gerbiamu žmogumi. Kaimiečiai ir kolegos darbe atkreipė dėmesį, kad Genadijus faktiškai nevartojo alkoholio, nerūkė ir, apskritai, elgėsi teigiamai. Jis buvo vertinamas dėl kuklumo, vengė nešvankių anekdotų. Kompanijoje prasidėjus atvirų temų aptarimui, G. Michasevičius rausdavo ir stengėsi kuo greičiau nueiti šalin.
Žmonai jis dažnai dovanojo iš nužudytų moterų pavogtus daiktus. Yra žinoma, kad vienos jų sužadėtuvių žiedo karūnėlę uždėjo ant kito žiedo ir įteikė dovanų žmonai, kuri nieko apie sutuoktinio kitą gyvenimo pusę nenutuokė. Nors vėliau paaiškėjo, kad ir ją jis bandė smaugti. Apie žudiko elgesį su jo paties vaikais nėra nieko pranešama, tikriausiai, namie jis gyvenimo visai kitokį gyvenimą.
Sulaikė pagal rašto pavyzdžius
Tuo pačiu jis žudė vis naujas savo aukas. O milicija bei prokuratūra ir toliau „vykdė planą“ – už grotų kišo niekuo dėtus žmones. 1984-aisiais G. Michasevičius užfiksavo „rekordą“ – tais metais yra nustatyta net 12 jo aukų. Milicijos ir saugumo vadovybė turėjo pripažinti, kad siautėja maniakas ir metė dideles pajėgas tirti jo nusikaltimams. Tuo metu, apklausus tūkstančius liudininkų, buvo sudarytas nusikaltėlio fotorobotas. Nustatyta, kad prieš mirtį aukos įsėsdavo į raudonos spalvos „ZAZ“ automobilį ar sunkvežimį (vėliau paaiškėjo, kad maniakas aukas paveždavo savo tėvo arba darbo mašinomis).
G. Michasevičius supanikavo ir į vietos leidinį atsiuntė „Vitebsko patriotų“ laišką, kuriame keikė sovietų valdžią ir aiškino, jog moterys žudomos protesto vardan. Laiškas nukeliavo tiesiai į KGB nusikaltimų tyrimų skyrių, ir nugulė į stalčius su žyma „slapta“.
Milicininkams jis perduotas buvo tik vėliau, po dar vienos aukos atsiradimo. Tuomet visame Vitebske ir jo apylinkėse buvo pradėtas masinis rašto sulyginimo su turimais pavyzdžiais (vienas raštelis buvo įdėtas ir aukai į burną) tyrimas.
Kuomet jau buvo prarandantys viltį, milicininkai aptiko Genadijaus pasiaiškinimą kelių milicijai dėl smulkaus eismo taisyklių pažeidimo. Raštas buvo pakeistas, tačiau grafologai nustatė, jog tai gali būti to paties asmens. Gavę daugiau pavyzdžių, jie tiksliai nustatė – tai tas pats asmuo.
Įsitikinus, kad įtariamasis ir yra jų ieškomas maniakas, pareigūnai išsiuntė tris operatyvines grupes į jo namus, tačiau ten nieko nerado. G. Michasevičius surastas buvo kaimyniniame kaime, kur viešėjo pas giminaičius. Kartu buvo pasiėmęs lagaminą ir lėktuvo bilietus į Odesą – tikėjosi bent kažkuriam laikui pasislėpti nuo tyrimo. Sulaikymo metu jis buvo visiškai ramus, žmonai pasakė, kad „čia klaida ir jis trumpam“. Milicijos jis net neklausė, už ką yra sulaikomas, o kai jam buvo parodyti prieš jį surinkti įrodymai (įskaitant ir aukų daiktus, kuriuos jis laikė namuose), prisipažino įvykdęs jam inkriminuojamus nusikaltimus.
Dėl 36 moterų nužudymo nuteistas G. Michasevičius buvo sušaudytas 1987-ųjų pabaigoje ar 1988-ųjų pradžioje.
