Vidas Gavelis
Yra tokia organizacija „Atlas Network“, sau iškėlusi tikslą gerinti bendradarbiavimą tarp įvairių šalių policijos padalinių ir specialiųjų antiteroristinių pajėgų. Šiuo metu jai priklauso 27 Europos šalys, įskaitant Lietuvą. „Atlas Network“ atitinkamos struktūros organizuoja bendras pratybas, dalijasi informacija apie naujus taktikos būdus, ginkluotę ir technologijas.
„Atlas Network“ yra suformavusi keturias komandas, veikiančias tam tikromis sąlygomis. Vokiečių GSG 9 geriausiai pasirodytų jūroje, o prancūzų GIGN – vaduodami užgrobtus lėktuvus, kita Prancūzijos komanda – RAID (kompiuterių mėgėjai žino kitą šio trumpinio prasmę), veiktų tuomet, jei grėsmė kiltų keliaujantiems traukiniais ir autobusais, o britų CO19 būtų pakviesta tada, kai reiktų veikti metro.
Bet šįkart kalbėsime ne apie šias struktūras. Tiksliau, ne vien apie jas, nes pasaulyje sukurta ne viena puiki antiteroristinė organizacija, nepriklausanti „Atlas Network“.
„Delta Force“
Ši JAV antiteroristinė struktūra turbūt labiausiai žinoma pasaulyje. Ji tokia populiari, kad net garsusis Chuckas Norrisas vaidino to paties pavadinimo filme. Beje, „Delta“ turi ne vieną pavadinimą. Oficialiai šis būrys vadinamas „1st Special Forces Operational Detachment-Delta“ (sutrumpintai „1st SFOD“), o Gynybos ministerija jį įvardino kaip „Combat Applications Group“ – CAG. Dar buvo pavadinimas ACE – „Army Compartmented Elements“. Aišku, populiariausias – „Delta Force“.
„Delta“ nėra vienintelis su terorizmu kovojantis vienetas JAV. Jis tik vienas iš keturių. Be to, ne vien kova su terorizmu yra šios struktūros tikslas. Specialiai paruošti vyrai (sako, yra ir kelios moterys), reikalui esant, privalo malšinti neramumus šalies viduje, vykdyti specialias užduotis už savo šalies ribų, gelbėti įkaitus.
Vos ne kiekviena panaši grupė atsirado dėl tos pačios priežasties – teroristinių aktų. „Delta Force“ įkūrimą lėmė 1970-ųjų terorizmas. Iš pradžių specialiąsias pajėgas norėta kurti „žaliųjų berečių“ pagrindu, tačiau nueita kitu keliu – taip atsirado visiškai naujas „Delta Force“ dalinys. Tokia pradžia suteikė ir pagrindą konkurencijai tarp JAV jūrų pėstininkų ir „Delta“. Reiktų paminėti, kad JAV kariškiams labai patiko britų SAS (nepainiokite su Skandinavijos oro linijomis) veikla, kuri suteikė nemažai naudos formuojant nacionalinę struktūrą. Bet apie SAS – kitą kartą.
Įvairiais duomenimis, „Delta Force“ užduotis vykdo 800–1 000 gerai treniruotų žmonių. Turi jie ir padalinių su linksmu pavadinimu, pavyzdžiui, „The Funny Platoon“, bet skirtų rimtiems tikslams – prieš pradedant „Delta Force“ operaciją, įsiskverbti į kitos šalies teritoriją ir atlikti žvalgybą.
Naujokai dažniausiai imami iš JAV specialiųjų pajėgų, tačiau galimos ir išimtys. Tiesa, tai jokiu būdu nereiškia, kad į antiteroristinę struktūrą ateis netreniruotas žmogus. Tam, kad nebūtų lengvai atpažinti kaip kariškiai, „Delta Force“ kariai nesikerpa trumpai, o gali rinktis tokią šukuoseną, kokia jiems patinka. O jeigu apsirengia uniformą, ant jos nebus jokių skiriamųjų ženklų, laipsnio ir vardo.
Sėkmingiausia „Delta Force“ operacija laikoma veiksmai Irako karo metu Persijos įlankoje. Iš viso šios formacijos kariai dalyvavo šimtuose, gal net tūkstančiuose operacijų visame pasaulyje.
Kai kurios misijos taip ir lieka paslaptimi plačiajai visuomenei, tačiau viešai žinomi „Delta“ žygiai yra dalyvavimas JAV karinėse operacijose Panamoje, Grenadoje ir Irake.
Bet, kaip visada, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Rimta ir skaudi pamoka buvo išmokta ir įvertinta. Tada atsirado papildomos specialiosios pajėgos: gerai žinomas jūrų SEAL ir „160th Special Operation Air Regiment“, kitaip „Night Stalkers“, aviacijos pulkas, skirtas remti pagrindinių žemės pajėgų operacijoms.
Nepavykusi operacija smogė tarptautiniam JAV autoritetui. Sakoma, kad tai tapo viena priežasčių, kodėl 1980 m. Jimmy Carteris pralaimėjo prezidento rinkimus.
Nepaisant to, kad „Delta Force“ nepriklauso „Atlas Network“, ši antiteroristinė struktūra bendradarbiauja su įvairių šalių atitinkamomis tarnybomis: GIGN, SAS, SASR, GSG 9 ir kt.
1972 m. teroro aktas Miuncheno olimpiados metu, kai teroristinė Palestinos organizacija „Juodasis rugsėjis“ paėmė įkaitais vienuolika Izraelio olimpinės delegacijos narių, ne vieną šalį paskatino kurti specialiąsias antiteroristines pajėgas. Ne išimtis ir Rusija.
Jų variantas vadinasi „Alfa“ būrys, nors pradžioje struktūra buvo įvardyta kaip septintosios SSRS KGB valdybos grupė A. Kūrimo iniciatyvą parodė tuometinis KGB vadovas Jurijus Andropovas, vėliau tapęs SSRS Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi (jis taip pat ėmė kovoti su alkoholizmu didžiulėje šalyje ir siekė pagerinti darbo drausmę). Grupės A įkūrimo įsakymas pasirašytas 1974 m. liepos 29 d., ją organizacijos veteranai ir dabartiniai nariai švenčia kaip „Alfa“ atsiradimo dieną. Naujoji grupė priklausė KGB struktūrai, nes buvo nutarta, kad nėra prasmės kurti naujos bazės, kai jau ir taip sudarytos tinkamos sąlygos veiklai tuometinėje sistemoje.
Grupė A nuo pat pradžių buvo pavaldi SSRS generaliniam sekretoriui ir kartu KGB vadovams. Pradžioje būrį sudarė 30 žmonių (kandidatų buvo 20–30 į vieną vietą), vėliau jų skaičius didėjo. 1981 m. tarnyba jau turėjo 222 karius, o vėliau atsirado ir regioniniai daliniai.
„Alfa“ grupei iškelti tikslai: vykdyti antiteroristinę veiklą, ardyti diversantų planus, vaduoti įkaitus, padėti atitinkamoms tarnybos sulaikyti ar nukauti pavojingus nusikaltėlius. Be to, vadovybė mėgo gerai treniruotus karius išnaudoti karštuosiuose taškuose: Čečėnijoje, Dagestane, Ingušijoje. 1991 m. sausio 13 d. „Alfa“ dalyvavo užimant Vilniaus televizijos bokštą ir radijo bei televizijos pastatus.
Pradžioje patekti į A grupę galėjo tik griežtą atranką perėję KGB karininkai. Pirmoji grupės sudėtis buvo parinkta iš kandidatų, tinkamų tarnauti desantininkų pajėgose. Visi kandidatai siūlėsi tik savo noru, tačiau komisija vertino tiek fizinį, tiek psichologinį pasiruošimą, tiek kitų disciplinų pasiekimus.
Nuo pat įkūrimo „Alfa“ nariai turėjo išskirtinę ginkluotę ir specialias priemones. Pagal užsakymą grupei buvo gaminami begarsiai pistoletai, šautuvai, automatai, galintys šaudyti po vandeniu. Karių liemenės gamintos iš titano, jie turėjo akis uždengiančius neperšaunamus šalmus. Specialusis paruošimas garantavo, kad daugelis „Alfa“ narių mokėjo valdyti įvairią techniką, šaudyti iš visokių ginklų, taip pat – šarvuotų automobilių, tankų, buvo pasiruošę dirbti alpinizmo ir povandeninio nardymo sąlygomis.
SSRS subyrėjus šioje antiteroristinėje grupėje kartu su regioniniais daliniais buvo 500 žmonių. Kai kurie iš regioninių dalinių atiteko nuo SSRS atskilusioms respublikoms ir jų pagrindu įkurtos atitinkamos tų šalių struktūros. Pagrindinę A grupės dalį perėmė Rusija – nuo to laiko struktūros pavadinimas keitėsi ne kartą: antiteroristinio FSB (Federalinio saugumo tarnyba) centro valdyba A, Rusijos FSB kovos su terorizmu departamento valdyba A, Rusijos FSB specialiosios paskirties centro valdyba A... O labiausiai žinomą pavadinimą „Alfa“ išpopuliarino žurnalistai.
Pirmąją operaciją „Alfa“ atliko 1976 m., kai teko išlaisvinti Ganos ambasadorių, kurį įkaitu paėmė jo tautiečiai studentai. Tais pačiais ir kitais metais grupė A Libane užtikrino diplomatų šeimų saugumą. Ir dar 1976 m. kariai dalyvavo Šveicarijoje, Ciuriche, Čilės komunistų partijos generalinį sekretorių Luisą Korvalaną išmainant į sovietinį disidentą Vladimirą Bukovskį, vieną iš disidentinio judėjimo SSRS įkūrėjų.
Geriausia operacija „Alfa“ laiko 1979 m. veiksmus Kabule, Afganistane. Tiesa, tada ji veikė ne viena – kartu kovojo kovinė grupuotė „Grom“ (būtent jos sudėtyje grūmėsi „Alfa“) ir specialiosios paskirties būrys „Zenit“. Bendros Rusijos pajėgos šturmavo Afganistano prezidento Amino rūmus. Nors operacijos, pavadintos „Baikal-79“, metu žuvo šeši rinktiniai kariai, tačiau visi iškelti tikslai buvo įvykdyti, nurodyti objektai užimti, o tuometinis Afganistano prezidentas nušautas.
Tačiau būta ir nesėkmingų operacijų. 1993 m. Maskvoje, kai ši struktūra dalyvavo šturmuojant Dūmą ir kitus pastatus, žuvo daugybė žmonių.
2002 m., kai Čečėnijos teroristai Maskvoje užėmė Teatrų centrą su 800 įkaitų, „Nord-Ost“ miuziklo žiūrovų, derybos nieko nedavė, tad Rusijos tarnybos į pastatą paleido dujas, dėl kurių žuvo beveik 130 įkaitų. Įkaitų drama baigėsi, operaciją „Alfa“ karininkai pavadino sėkmingiausia, tačiau tam nepritarė Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs Rusijai sumokėti kompensacijas nukentėjusiems. Rusija kompensacijas sumokėjo, tačiau neatliko tyrimo dėl pažeidimų. Beslane čečėnų teroristams užėmus mokyklą su įkaitais, „Alfa“ taip pat nesužibėjo, nes per išvadavimo operaciją žuvo šimtai žmonių, o daliai užgrobėjų pavyko pasprukti.
Pastaraisiais metais „Alfa“ grupė veikia Rusijos FSB specialiosios paskirties operatyvinių kovinių grupių sudėtyje ir dažniausiai siunčiama į Šiaurės Kaukazą likviduoti priešiškų grupuočių ir jų vadų.
„Sayeret Matkal“
Taip vadinasi Izraelio ginkluotųjų pajėgų specialusis dalinys. Dar jis vadinamas „Daliniu 269“.
„Sayeret Matkal“, kaip ir „Delta Force“, įkurtas pagal britų SAS pavyzdį. Jo atsiradimo metai – 1957-ieji. Antiteroristinis būrys buvo sukurtas veikti ne tik šalies teritorijoje, bet ir už jos ribų. Pagrindiniai naujos struktūros tikslai: veikla už Izraelio teritorijos ribų, žvalgyba, diversijos, įkaitų vadavimas ir kova su terorizmu.
Tai labai įslaptinta organizacija. Niekas nežino tikslaus jos narių skaičiaus ir buveinės vietos. Žurnalistų teigimu, šiuo metu „Sayeret Matkal“ priklauso apie 1 000 kovotojų. Senesniais laikais tarp elitinių kovotojų retkarčiais atsirasdavo viena kita moteris (tai nėra neįprasta Izraelio armijoje), o šiuo metu, manoma, specialiojoje struktūroje pastoviai tarnauja 6–7 moterys.
Pirmoji moteris, tarnavusi dalinyje, vėliau spaudos konferencijos metu pasakojo, kad „Sayeret Matkal“ įkūrėjas ir pirmasis vadovas A. Arnanas kartą jai liepė išplauti indus, tačiau ji nepakluso. Vadas už tai perdavė ją tribunolui, tačiau teismas moterį išteisino. Skirtingu laiku dalinyje tarnavo žinomų Izraelio vyrų dukros, tačiau nuo 1980-ųjų pagrindiniu reikalavimu joms tapo griežti atrankos kriterijai.
Dažnesnis žmonių keitimasis, nei įprasta tokioms organizacijoms, gali būti paaiškintas faktu, kad „Sayeret Matkal“, ko gero, yra vienintelė pasaulyje tokio tipo struktūra, suformuota iš būtinosios tarnybos kareivių. Žinoma, jie į dalinį nerenkami atsitiktinai dūrus pirštu, o privalo atitikti nurodytus kriterijus. Užtat perėjus atranką tarnyba „Sayeret Matkal“ laikoma labai prestižine. Privalomas tarnybos laikas kareiviui šiame dalinyje – šešeri metai.
Kadangi grupės veikla numatyta ir už šalies ribų, sudėtingomis sąlygomis, ypatingas dėmesys ruošiant kareivius skiriamas sprogdinimo menui, maskavimuisi, orientacijai, artimos kovos veiksmams, elgimuisi su mažais ginklais, užsienio, daugiausia arabų, kalbų ir dialektų mokymuisi. Kariai privalo būti geri parašiutininkai, įvaldyti kelias įvairaus profilio karines specialybes. Naujoko mokymas trunka apie pusantrų metų, tuomet jis privalo ištverti 150 kilometrų žygį per dykumą.
Apie šios teroristinės-antiteroristinės grupuotės žygius tikslių ir patikimų žinių (kalbant apie operacijų skaičių) taip pat nėra, tačiau manoma, kad „Sayeret Matkal“ dalyvavo jau per 1 000 kovinių operacijų, iš kurių apie 200 vyko užsienio valstybių teritorijose. Dalinys tikrai veikė visuose Izraelio ir arabų šalių konfliktuose. Dažnai vienydamas jėgas su kitais specialiaisiais daliniais.
Viena žinomiausių „Sayeret Matkal“ operacijų – dalyvavimas Entebės (Uganda) operacijoje, pavadintoje „Kamuoliniu žaibu“. 1976 m. Palestinos išlaisvinimo liaudies fronto ir Vokietijos revoliucinių kuopelių teroristai užgrobė „Air France“ oro linijų lėktuvą su 248 keleiviais. Izraelio pilietybės neturintys įkaitai buvo atskirti nuo kitų ir paleisti. Siekdami išvaduoti savo šalies piliečius, „Sayeret Matkal“ kariai įveikė ne vieną tūkstantį kilometrų iki Ugandos ir išlaisvino beveik visus įkaitus. Operacijos metu žuvo specialiųjų pajėgų grupės vadas, Benjamino Netanyahu, vėliau tapusio Izraelio ministru pirmininku, brolis Yonatanas. Buvo nukauti visi teroristai. Žuvo ir apie 45 Ugandos kareiviai, nusprendę nukreipti ugnį į įkaitų išlaisvintojus. Šiuo klausimu Izraelio specialiosios tarnybos negailestingos.
Beje, „Sayeret Matkal“ patekti į Ugandą padėjo Kenijos vyriausybė, tačiau dėl to vėliau Ugandos prezidentas įsakė nužudyti kelis šimtus Kenijos piliečių, gyvenusių Ugandoje. Jis kreipėsi į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą dėl Ugandos suvereniteto pažeidimo, tačiau jokia rezoliucija nebuvo priimta. Arabų šalys operaciją pavadino agresijos veiksmu, o Vakarai (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Šveicarija) pagyrė Izraelį, nurodydami, kad tai buvo savigynos aktas.
Negailestingi veiksmai vyko ir po 1972-ųjų Miuncheno olimpiados, kai Vokietijos specialiosios tarnybos nesugebėjo susitvarkyti su teroristais, kurie, nužudę pagrobtus Izraelio piliečius, paspruko. Tragiškų įvykių metu Vokietijos policija neleido Izraelio specialiajam būriui veikti, tačiau šis to neužmiršo. Vėliau „Sayeret Matkal“ surado ir nužudė visus su teroro aktu susijusius Palestinos organizacijos „Juodasis rugsėjis“ ir „Fatah“ narius.
Tačiau kartais nei fanatizmas, nei specialusis pasiruošimas neleidžia pasiekti sėkmės. Tokių operacijų neišvengė ir „Sayeret Matkal“. Pavyzdžiui, 1974 m. įkaitų išlaisvinimas Malote, Izraelio mieste. Įkaitus išlaisvinti pavyko, tačiau nuostoliai buvo didžiuliai – žuvo 21 mokinys, apie 50 sužeisti. Aišku, teroristas neišgyveno nė vienas.
