Šventikas šiek tiek primerkia akis, nusuka jas žemyn, į vandens, sniego ir ledo sukaustytą slėnį, ir taria: „Štai ten, viduryje, Mccheta. Turėčiau tai paaiškinti... tačiau, jeigu nori aiškinti kitam, turi pirmiausiai pats sau paaiškinti. Aš negaliu sau paaiškinti, todėl ir tau neaiškinsiu.“
Pačioje istorinės Gruzijos karalystės širdyje, legendomis apipinto kalno viršūnėje ir vienos seniausių šio krašto krikščionių bažnyčių pašonėje, po šių žodžių trumpam nusileidžia tyla. Apačioje, svaigioje slėnio gelmėje, savo smaragdinius vandenis neskubriai sulieja Mtkvari ir Aragvi upės, švelniai apglėbia nediduką Mcchetos miestą, išryškina jo centre, už senovinės citadelės sienų, stovinčios katedros grožį. Aiškinimui, regis, nedaug telieka vietos – įsigali atsiskyrėliškas vienišos uolos asketizmas, gaiviame ore iškilęs virš žmogaus rankų sukurtų pastatų, ir sykiu su jais susiliejęs senovinio Džvari (Kryžiaus) vienuolyno pavidale.
Šventikas, fotografuojamas mano bendrakeleivių, aiškiai sutrinka, tačiau ir toliau šypsosi savo ironiškai kreiva, barzdota šypsena. Taip ir nepaklausiu jo vardo, o mes netrukus išvažiuojame, artėdami link Tbilisio ir savo trumpos viešnagės Gruzijoje pabaigos, gyvais įspūdžiais užpildę siaurą keleivinio mikroautobuso erdvę.
Kaip tas vienuolis, įsikūręs kalno viršūnėje ir pasaulinio UNESCO paveldo paminkle, dabar žvelgiu į pasaulį, kuriame aiškinimas vis dar gali būti laikomas neįmanoma pareiga. Ir visgi politinio turinio įvykiai, atvedę mane į Gruziją, šioje šalyje niekada iki galo nesitraukia iš akiračio. Sustoti kalno viršūnėje ir nebeaiškinti – to daryti nebegaliu kaskart, vos tik šioje lygtyje nelieka vietos gamtos grožiui.
Gruzija, šis nelaimingas aiškinimo objektas, didelę dalį naujųjų svečių pasitinka ir išvykstančiuosius palydi moderniu oro uostu bei milžinišku prezidento rinkimų kandidato Micheilo Saakašvilio rinkiminės agitacijos plakatu. Lietuvių rinkimų stebėtojų grupelei paryčiais važiuojant snaudžiančio didmiesčio gatvėmis, perrinktasis prezidentas vis dar šypsosi nuo daugelio pastatų sienų ir reklaminių stendų, nors rinkimai jau seniai pasibaigę. Oponentų plakatų – vos vienas kitas, gerokai mažesnis, ir tai beveik vien Davido Gamkrelidzės. Antrojo pagal surinktų balsų skaičių kandidato, Levano Gačečiladzės, plakatų daugiau išvystu tik kitą dieną po rinkimų, keliems tūkstančiams jo šalininkų susirinkus apleistoje aikštelėje prie Mtkvari upės.
Iš nuolatos mitinge skanduojamų šūkių atpažįstu tik „Gaumardžos Sakartvelos!”, “Pergalė Gruzijai!”. Dažnai minimas ir M. Saakašvilio vardas. Aukščiau žmonių galvų lygio įsitaisęs vaikinas senovinių pastatų fone mojuoja balta L. Gačečiladzės šalininkų vėliava.
Nepaisant minioje kibirkščiuote kibirkščiuojančio nepasitenkinimo, žmonės skirstytis pradeda gana anksti – matau juos atsargiai einant nepabarstytu ledu, o aikštėje tebeaidi garsiakalbio sustiprinti šūkiai. Išties labai šalta, netgi vertinant pagal lietuviškos žiemos standartus.
Prie mūsų, dviejų lietuvių, prieina pagyvenusi moteris ir paprašo įjungti kamerą. Ji kalba ne vieną ir ne dvi minutes, kalba apie būtinybę laikytis išvien su „pravoslavija“, „su Rusija, Baltarusija ir Ukraina“, kartoja, jog Gruzijai nereikia Amerikos, jog ši esanti svetima. Saakašvilis žudąs gruzinų vaikus, priduria ji, blykčiodama nenuolaidžiomis akimis, ir susilaukia kaimynių pritarimo. Kita moteris įsiterpia ir pasakoja apie savo devyniolikmetį sūnų, „gerą vaiką“, nušautą policijos. „Kodėl neišleidžia įstatymo, kad pirmiausiai šautų į kojas, kodėl neišleidžia“, sako ji.
Nežinodami atsakymų, atsargiai atsitraukiame. Minioje gausu veidų, pusiau uždengtų baltomis skarelėmis, o lietuviai čia, retas atvejis, iš tiesų nėra pageidaujami. Daugelis jau tikriausiai girdėjo spaudos konferencijoje paskelbtas stebėtojų išvadas, jog rinkimai praėję be rimtesnių pažeidimų, galėjusių pakeisti galutinius rezultatus. Opozicijos atstovai neketina keisti išankstinio nusistatymo, jog rezultatai turėjo būti suklastoti, ir nuolat kalba apie lapkričio mėnesį įvykusį susidorojimą su protesto akcijų dalyviais.
Pergalinga M. Saakašvilio persvara – iš tiesų nedidelė, ir Tbilisyje netrūksta jo priešininkų. Daugelis pripažįsta, jog jis nemažai nuveikė, būdamas prezidentu, ir nemažai tvirtina, jog jam metas pasitraukti, kad permainos vyktų toliau. Bedarbystė vis dar esanti labai didelė, ir dėl šios priežasties žmonėms kliūva Tbilisyje sparčiai kylantys nauji pastatai, įrengiami fontanai. Viltis sulaukti greito socialinių problemų sprendimo – tiek pat stipri, kiek ir naivi. Vienas taksi vairuotojas pareiškia tikįs verslininko Badrio Patarkacišvilio, dalyvavusio rinkimuose, pažadais po pergalės 18 mėnesių mokėti visų šalies gyventojų išlaidas dujoms, vandeniui ir elektros energijai. „Jis turtingas, o išleistus milijardus, tapęs prezidentu, greitai vėl užsidirbs“, nuoširdžiai aiškina vyriškis. Dabar jis esą turi taupyti elektrą, o Badrio pergalės atveju to daryti nebereikėtų...
Netyčia aptinkamos paralelės su Lietuva – stiprios, tačiau ne iki galo įtikinamos. Gruzija – šalis kitokia. Ne tik todėl, kad pastebimai vargingesnė (nors ir sparčiai auganti). Bene labiausiai į akis krinta nenoras, o gal ir nesugebėjimas laikytis taisyklių – nei rinkimų metu, nei važiuojant miesto gatvėmis, nei statant naują viešbutį. Į bet kokius formalumus linkstama greitai numoti ranka, ir tai aiškiai matyti automobilių eisme – vairuotojai net neketina važiuoti viena juosta, ignoruoja skiriamąsias linijas, traukiasi tik reaguodami į kito atvažiuojančio „džigito“ garsinius signalus. Tai – nieko panašaus į stabilią Lietuvos kelių eismo tvarką su pavieniais pavojingais išsišokimais, o greičiau jau nusistovėjusi organizuotos anarchijos sistema, kurioje kiekvienas, taip pat ir pėstieji, kurių patogumui milijoniniame mieste, regis, įrengtos vos kelios perėjos, ir tai daugiausiai požeminės, žino savo vietą. Sutarimas ateina ne iš tų taisyklių, kurios yra nuleistos iš viršaus ir kažkur užrašytos, bet iš nerašytų papročių ir tradicijų, iš supratimo, kad ir esantis šalia tavęs veikia tomis pačiomis sąlygomis ir mąsto labai panašiai. Iš čia, norisi galvoti, atsiranda ir opozicijos nenoras pripažinti rinkimų rezultatus, gana pagrįstai galvojant, jog M. Saakašvilio šalininkai negalėjo nesiimti machinacijų – juk jie iš esmės tokie patys žmonės, tie patys gruzinai...
Negaliu patvirtinti arba paneigti tokio aiškinimo būdo, o ir Gruzijos piliečių nuvertinti neketinu. Nesu tikras dėl to, koks iš tiesų yra M. Saakašvilio režimas ir kaip toli jis sugebės žengti demokratijos keliu. Viena aišku – blogiausia, kas gali nutikti, opozicijai toliau keliant savo reikalavimus ir rengiant masines protesto akcijas, būtų pakartotinis jėgos panaudojimas, kuris tik dar labiau pakirstų pasitikėjimą prezidentu ir jo aplinka. O juk šaliai reikia stabilumo čia ir dabar, reikia užsienio investicijų ir itin perspektyvaus turizmo sektoriaus plėtros, būtina kryptingai naikinti kai kurias iki raudonumo įkaitusias aiškinimo linijas, keičiant jas gamtos ir kultūros harmonijos elementais.
