„Genialus“ nusikaltimas – kalėjimas iki gyvo galvos
1924 metų pabaigoje visa Amerika su siaubu ir nerimu stebėjo Čikagoje vykusį teismo procesą. Teisiamųjų suole buvo 20-metis Nathanas Leopoldas ir 19 metų amžiaus Richardas Loebas. Abu buvo kilę iš turtingų žydų šeimų, abu buvo nuostabūs studentai, kurių laukė puiki karjera – ir abu buvo žmogžudžiai. N. Leopoldas ir R. Loebas buvo kaltinami 14-mečio Roberto Frankso, žymaus Čikagos milijonieriaus, tolimais giminystės ryšiais susijusio su Loebų šeima, sūnaus pagrobimu ir nužudymu.
Labiausiai tuo metu žmones stebino neįtikėtinos šių žudikų protinės galimybės. N. Leopoldas turėjo pelnytą vunderkindo reputaciją: pirmuosius savo žodžius jis ištarė būdamas 4 mėnesių, mokėjo keletą kalbų ir buvo tikras ornitologijos ekspertas. R. Loebas buvo jauniausias Mičigano universitetą baigęs studentas ir taip pat pasižymėjo neeiliniu intelektu. Stebino ir žmogžudystės motyvas: N. Leopoldas ir R. Loebas nori sau įrodyti, kad sugeba sugalvoti ir įvykdyti idealų nusikaltimą, tokiu būdu įtvirtinant įsitikinimą dėl savo intelektualinio pranašumo prieš visus aplinkinius.
XX amžiaus pradžioje idealūs nusikaltimai būdavo aprašomi daugybėje detektyvinių pasakojimų ir romanų. Skaitančioji publika žinojo, kad idealus nusikaltėlis turi turėti geležinį alibi, sugalvoti įmantrų aukos nužudymo būdą ir gerai užmaskuoti pėdsakus. Viso to jie nepadarė. Nusikaltimų įrankiai buvo banalūs - kaltas ir virvė, lavonas buvo paslėptas bet kaip, o alibi jie iš viso neturėjo. Be to, N. Leopoldas nusikaltimo vietoje pametė savo akinius. Be penkių minučių nusikaltimų genijai buvo įkalinti iki gyvos galvos, bet jų byla nebuvo užmiršta. XX amžiuje idealaus nusikaltimo idėja apėmė daugybę protų – ir kai kas priartėjo prie tobulybės arčiau, nei ši Čikagos nevykėlių pora.
Ideali žmogžudystė, tarsi pagal kokio nors detektyvo siužetą, buvo įvykdyta 1931 metų sausio 20 dieną Liverpulyje. Dieną prieš tragediją sėkmingas draudimo agentas Williamas Wallace‘as atėjo į šachmatų klubą, kurį visada lankė tuo pat metu. Ten jam pranešė, kad prieš 25 minutes iki jo atėjimo į klubą paskambino kažkoks ponas, prisistatęs R. M. Qualtrough, ir kitai dienai paskyrė dalykinį susitikimą 25-ame Rytų Menlov Gardens gatvės name. Kitą dieną W. Wallace‘as atsisveikino su žmona, įsėdo į tramvajų ir išvyko į susitikimą. Numatytu laiku draudikas atvyko į vietą ir aptiko Šiaurės Menlov Gardens, Pietų Menlov Gardens ir vakarų Menlov Gardens gatves. Rytų Menlov Gardens gatvės nebuvo. Jis grįžo namo, tačiau, kaip vėliau pasakojo, į namus patekti negalėjo, nes durys buvo užrakintos.
W. Wallace‘as pasikvietė į pagalbą kaimynus ir kartu su jais įėjo pro galinį įėjimą. Namuose jie aptiko Julia‘os Wallace – W. Wallace‘o žmonos – lavoną. Kažkas moterį sumušė mirtinai. Jau po dviejų savaičių policija buvo įsitikinusi, kad žmogžudystę įvykdė pats ponas Wallace‘as ir meistriškai sukūrė sau alibi. Pasak kaltintojų versijos, W. Wallace‘as pats paskambino į šachmatų klubą iš telefono automato ir pats paskyrė sau susitikimą. Šios teorijos naudai bylojo faktas, kad telefono būdelė, iš kurios buvo padarytas skambutis, buvo prie W. Wallace‘o namo. Kitą dieną jis išsirengė nuogai, kad neišsiteptų krauju, nužudė žmoną, apsirengė ir išvyko ieškoti neegzistuojančios gatvės, kelio klausdamas pas kiekvieną sutiktą žmogų, kad jį gerokai įsimintų. Vėliau jis paprašė į namus kartu su juo įeiti kaimynus ir suvaidino emocijas, pamatęs žmonos lavoną.
Šioje versijoje buvo ir rimtų trūkumų. Pavyzdžiui, W. Wallace‘as turėjo per mažai laiko, kad po nužudymo nubėgtų iki tramvajaus, o greitai bėgti jis negalėjo, nes jam jau buvo 52 metai, ir jis nepasižymėjo ypatinga sveikata. Be to, tapo aišku, kad niekas nebandė išvalyti kraujo vonios kambaryje, ir šis faktas taip pat buvo kaltinamojo naudai. Ir visgi W. Wallace‘as buvo pripažintas kaltu ir nuteistas mirties bausme. Tačiau netrukus jis padavė apeliaciją ir buvo visiškai išteisintas dėl įrodymų trūkumo.
Kas nužudė J. Wallace taip ir liko paslaptimi, tačiau kas bebūtų tas paslaptingas žudikas, tenka pripažinti, kad jis buvo protingas. W. Wallace‘o alibi atrodė geležinis, tačiau tuo pat metu atskiros alibi detalės vos neatvedė jo iki kartuvių. Galbūt jis ir buvo pagrindinis žudiko taikinys. Vienas iš detektyvų mylėtojų vėliau tvirtino, kad kažkas iš neseniai atleistų pavaldinių galėjo pykti ant W. Wallace‘o. Šis žmogus neva anksčiau buvo apkaltintas sukčiavimu ir kitais negerais poelgiais, todėl galėjo pasiryžti ir žmogžudystei. Jeigu vis dėlto žudikas iš tiesų buvo W. Wallace‘as jo planas suveikė tiesiog idealiai.
Žmonės, turintys genijų požymių ne kartą bandė įvykdyti žmogžudystę neįprastu būdu. Kažkam iš jų reikėjo pinigų, kažkas bandė įtvirtinti savo statusą, tačiau beveik visi jie anksčiau ar vėliau padarydavo klaidą, dėl kurios atsidurdavo kaltinamųjų suole.
Nuodingosios medžiagos
Kol vieni potencialūs žudikai-intelektualai laužė galvą, galvodami idealius alibi, kiti bandė rasti idealų nužudymo būdą. Pagal daugelį parametrų, geriausiu nužudymo įrankiu buvo laikomi nuodai: jie leisdavo inscenizuoti natūralią mirtį arba į kitą pasaulį išsiųsti iš karto keletą žmonių. Be to, žudikas niekada nesusitepdavo krauju ir nepalikdavo pirštų antspaudų ant nužudymo įrankio.
1948 metais Japonijoje buvo įvykdytas nusikaltimas, šokiravęs visą šalį. Pokario metais buvo sunkūs ir migloti laikai. Japonų miestai ilgai buvo sugriauti, trūko produktų ir medikamentų, valdžia priklausė okupacinei amerikiečių valdžiai, kuri toli gražu ne visada į paprastų japonų poreikius žiūrėdavo supratingai. Dėl prastų sanitarinių sąlygų šalyje epidemijos kildavo viena po kitos ir žmonės rimtai baiminosi tapti kokios nors ligos aukomis. Tuo ir nusprendė pasinaudoti nusikaltėlis.
1948 metų sausio 26 dienos vakare į banko „Teikoku“ padalinį Tokijo Tosimos rajone įėjo nepažįstamasis, pasivadinęs epidemologu. Jis pareiškė, kad atvyko okupacinės valdžios nurodymu. Jis tvirtino, kad kaimynystėje įvyko dizenterijos protrūkis ir pareikalavo, kad visi padalinio darbuotojai išgertų jiems atneštų vaistų. Paklusnūs japonai akimirksniu sustojo į eilę gauti tablečių. Šešiolika žmonių, įskaitant vieno iš tarnautojų mažametį sūnų, išgėrė tabletes, užsigerdami skysčiu, kurį jiems maloniai padavė „epidemologas“. Po kelių minučių visi, apimti kančios, jau gulėjo ant grindų, o nusikaltėlis iš kasų pasisavino 160 tūkstančių jenų ir pasišalino. Dešimt žmonių, įskaitant vaiką, mirė vietoje, du – ligoninėje, ir tik keturiems pavyko išsigelbėti. Ekspertizė nustatė apsinuodijimą cianidu.
Prasidėjo žudiko paieškos. Policijoje greitai prisiminė, kad ankstesniais mėnesiais buvo įvykdyti trys analogiškų nusikaltimų bandymai, panaudojant nuodus, tačiau dozės būdavo per mažos, todėl niekas nemirė ir pinigai nebuvo pavogti. Užtat, kaip paaiškėjo, nusikaltėlis visus palikdavo vizitines korteles. Apsikeitimas vizitinėmis būdavo neatsiejamas japonų dalykinės kultūros elementas ir išvengti to banditas niekaip negalėjo. Vieną kartą jis paliko netikrą vizitinę, du kartus paliko ne savo vizitinę, o Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojo Shigeru Matsui. Žinoma, ponas Matsui buvo niekuo dėtas, tiesiog žudikas su juo kelis kartus buvo susitikęs ir gavo jo vizitinių kortelių. Tvarkingas biurokratas saugojo visas gautas korteles ir užsirašydavo kitoje jų pusėje susitikimo laiką, todėl įtariamųjų skaičius susiaurėjo iki maždaug 100 žmonių.
Netrukus policija aptiko dailininko Sadamichi Hirasawa. Būdamas 56 metų amžiaus jis buvo pakankamai žinomas dailininkas, ne kartą gavęs prestižines premijas. Jo paveikslai neretai buvo demonstruojami parodose. Pagal japonų tradicijas, jis turėjo poetinį pseudonimą – Dailininkas, piešiantis horizontą. Tačiau žinomumas nekompensavo pinigų trūkumo. Skurdžioje Japonijoje netgi labai talentingi žmonės buvo priversti gyventi niekingus gyvenimus ir policijoje nusprendė, kad S. Hirasawa nusprendė pasiimti tai, kas jam priklauso, nuodų pagalba. Kratos metu pas dailininką rado 160 tūkstančių jenų, vėliau jis ir pats prisipažino dėl nusikaltimo. Netrukus, tiesa, jis atsisakė savo parodymų, pareiškęs, kad tyrėjai jį kankino.
Tyrimo bėdos tuo nesibaigė. Du iš išgyvenusių banke žmonių atpažino S. Hirasawą, o kiti du pareiškė, kad tai buvo ne jis. Tiesa, juk Dailininkas galėjo gerai užsimaskuoti grimu. Teismas pripažino jį kaltu ir skyrė mirties bausmę, kuri buvo atidėta dėl jo kaltės įrodymų silpnumo. Kaltintojai prieš dailininką iš esmės nieko neturėjo, tik keletą vizitinių kortelių, kurias lygiai taip pat galėjo pavogti tikrasis žudikas. Visą likusį gyvenimą S. Hirasawa praleido mirtininko kameroje, kol 1987 mirė pats, taip ir nepripažinęs savo kaltės.
Nuodai tapo idealiu įrankiu ne tik senstančiam ir nepatenkintam gyvenimu dailininkui, bet ir įsiutusiam vunderkindui su paauglio kompleksais. Grahamas Youngas, gimęs 1947 metais londoniečio darbininko šeimoje, nuo vaikystės buvo susižavėjęs įvairiais nuodais ir paskyrė savo gyvenimą tam, kad apnuodytų gyvenimą visiems aplinkiniams. G. Youngas neprisiminė savo motinos, kuri mirė, kai jam buvo viso labo trys mėnesiai, tačiau buvo įsitikinęs, kad jei ji būtų gyva, jo gyvenimas būtų buvęs gerokai geresnis. Jis nekentė savo pamotės Molly ir ne per daugiausia mėgo kitus giminaičius. Užtat jis domėjosi chemija ir lenkė šiame dalyke visus savo klasiokus.
G. Youngas skaitė chemijos knygas, tačiau labiausiai už viską jį domino toksikologija. Jis mokėsi išskirti nuodingas substancijas beveik iš visko: šiukšlių, augalų, buitinės chemijos. Kai namuose kažkas susirgdavo ir pradėdavo vartoti tabletes, jis su žinovo veidu pranešdavo, kaip būtent šis žmogus mirs, jeigu suvalgys daugiau vaistų, nei reikia. Pirmieji nuo jaunojo G. Youngo pomėgių nukentėjo aplinkiniai šunys ir katės. Gyvūnai mirdavo nuo keistų ligų ir niekas negalėjo rasti jų staigios ir paslaptingos mirties priežasčių. Tiesa, berniukas nepamiršdavo ir žmonių. Kartą, pavyzdžiui, jis nunuodijo pelę, ją palaidojo ir padarė popierinį antkapį, kuriame užrašė savo pamotės vardą: „Amžina nekenčiamos Molly Young atmintis. Ilsėkis ramybėje.“
Jaunojo chemiko dievaičiai buvo žymūs nuodytojai bei Adolfas Hitleris. Berniukas į mokyklą nešiodavosi ženkliuką su svastika, kas nepridavė jam didelio populiarumo tarp bendraamžių. G. Youngas atsakydavo jiems šalta neapykanta. Netrukus vaikai klasėje pradėjo dažnai sirgti, nors nei vieno fatališko atvejo neįvyko. Dažniausiai iš visų sirgdavo vienintelis Grahamo draugas – berniukas vardu Christopheris Williamsas. G. Youngas nuodydavo draugą, o vėliau labai domėdavosi jo sveikatos būkle. Jis vedė dienoraštį, kuriame fiksavo, kas ir kokią dozę gavo įvairių nuodų, bei kokie būdavo simptomai. Vunderkindo veiksmų variklis būdavo mokslinis interesas, tačiau įtakos turėjo ir pasimėgavimas valdžia, kurią jam suteikdavo maišelis su nuodais. Šį maišelį jis visada nešiodavosi su savimi ir vadino savo mažu draugu.
Tačiau mokyklos draugų kančių stebėjimas turėdavo trūkumą – apnuodytieji daugiausia būdavo namie, o tai reikšdavo, kad nepasiekiami eksperimentui reikalingam stebėjimui. Idealiais objektais galėjo tapti tik G. Youngo namų gyventojai. Tėvas, pamotė ir Grahamo teta pradėjo kentėti nuo nežinomos ligos priepuolių, o sesuo kartą netgi vos nemirė. Galiausiai 1962 metų pradžioje M. Young, Grahamo pamotė, mirė. Netrukus po to Grahamo mokyklos chemijos mokytojas Johnas Hughesas pamažu pradėjo suvokti, kas vyksta. Tai nebuvo taip jau sunku, jeigu atsižvelgti į tai, kad G. Youngas keletą kartų nuodijo ir jį. J. Hughesas apie savo pastebėjimus pranešė policijai, ir policininkai jaunuoliui surengė spąstus. 14-mečiui Grahamui pasiūlė prestižinį darbą farmakologinėje kompanijoje ir pakvietė į darbo pokalbį. Policininkas, apsimetęs interviuotoju, mikliai perkando paauglį, išnaudodamas jo savimeilę, ir Grahamas jau netrukus pradėjo girtis, kaip mikliai jis nuodijo žmones.
G. Youngą nuteisė ir nusiuntė priverstiniam gydymui į Brodmūro psichiatrinę ligoninę, kurioje jis tapo pačiu jauniausiu pacientu. Netrukus ligoninėje pradėjo vykti keisti dalykai. Iš pradžių mirė pacientas Johnas Berridge‘as, kuris labai garsiai knarkdavo ir trukdydavo Grahamui miegoti. Mirties priežastimi tapo cianidas. Vietiniai gydytojai negalėjo suvokti, iš kur ligoninėje atsirado nuodų. G. Youngas paaiškino jiems, kad cianidą labai lengvai galima išskirti iš lauro lapo. Gydytojai pasimetė ir nusprendė J. Berridge‘o mirtį įvardinti kaip savižudybę. Brodmūre H. Youngas tęsė savo eksperimentus, išskirdamas nuodus iš pavogtų medicininių preparatų ir augalų, nuskintų prie ligoninės. Jis tapo tikra vietine legenda, ir gydytojai juo netgi gąsdindavo kitus pacientus: „Jei blogai elgsies – leisime Grahamui paruošti tau kavos puodelį.“
G. Youngas ir toliau nuodijo žmones, todėl 1970 metais klinikos vadovybė, pavargusi nuo jo, nusprendė pripažinti jį sveiku ir išrašė Grahamą į laisvę. Tiesa, galbūt G. Youngas iš tiesų buvo psichiškai sveikas, netgi neaišku, ar jis apskritai kažkada sirgo. Jis nebuvo nei šizofrenikas, nei paranojikas – jis viso labo mėgavosi svetimomis kančiomis, tačiau tokia liga mokslui nėra žinoma. Dabar G. Youngas buvo įsiutęs taip, kaip niekada. Jis buvo vargšas, neturėjo nei jokio išsilavinimo, nei, suprantama, jokių karjeros perspektyvų. Užtat jis turėjo labai plačias žinias toksikologijoje, itin išradingą mąstymą ir didžiulį geismą atkeršyti visai žmonijai už tai, kad jo gyvenimas taip nesugrįžtamai sugadintas.
G. Youngas apsistojo Bovingtono miestelyje ir įsidarbino kroviku kompanijoje, gaminusioje optinę įrangą. Jis ruošdavo savo kolegoms arbatą, o jiems kažkodėl prasidėdavo vėmimo priepuoliai arba paleisdavo vidurius. Prasidėjo kalbos apie naują ligą, kurią pavadino Bovingtono mikrobu. 1971 metais staiga mirė du įmonės darbuotojai – Bobas Eagle ir Fredas Biggsas. G. Youngo nusikaltimai tapo beveik idealūs. Daugybei skirtingų aukų jis duodavo skirtingus nuodus, kad apnuodytiems žmonės nesutaptų simptomai. Viena moteris, pavyzdžiui, kankinosi dėl nemalonaus kvapo, sklidusio nuo jos kojų, tuo tarpu kitas vyras staiga tapo impotentu. Ir visgi Grahamas vieną dieną padarė klaidą, kaip padarydavo ir daugelis tokių pačių nusikaltėlių iki jo. Jis įmonės vadovui vieną kartą uždavė keletą per daug protingų klausimų ir šis pradėjo įtarti, kad jaunasis krovikas apie nuodus žino gerokai daugiau, nei jam derėtų. Gydytojas apie savo įtarimus pranešė policijai, kuri nusprendė kruopščiau apžiūrėti mirusiųjų kūnus. Skrodimai parodė, kad abu vyrai buvo apnuodyti taliu, ir tyrimas labai greitas įtarimo šešėlį metė ant G. Youngo. Nusikaltėlis buvo teisiamas ir gavo kalėjimo bausmę iki gyvos galvos. Likusį savo gyvenimo laiką jis praleido už grotų, baimindamasis, kad vieną dieną kiti kaliniai nunuodys jį patį. G. Youngas mirė savo kameroje 1990 metais. Per savo gyvenimą jis nunuodijo daugiau nei 70 žmonių.
Laukite tęsinio
