Tikslingai ugdydama unikalius gebėjimus, paauglystėje Margaretė Fus pasiekė pribloškiamų rezultatų. Užmerktomis akimis ji jau įžiūrėdavo ne tik pačius smulkiausius daiktus, bet ir skirdavo spalvas, netgi skaitydavo spausdintą tekstą. Trumpai tariant, matydavo net užrištomis akimis.
Panelės Fus fenomeną anuomet tyrė specialiai suburtos autoritetingų ekspertų komisijos, tačiau paaiškinti jo mokslo požiūriu nesugebėjo niekas – o gal nedrįso.
Bet taip nutiko ne vienai amerikietei.
Šiaurės Italijoje, Triesto mieste, visi lošimo namai staiga ėmė neįsileisti vieno konkretaus piliečio vardu Mordechajus Arvis. Visų įstaigų apsaugininkams buvo išdalytos šio vyro nuotraukos, kad tas, neduokdie, neprasmuktų į vidų.
Tokios griežtos sankcijos buvo įvestos dėl labai rimtos priežasties: senjorą Arvį buvo tiesiog neįmanoma aplošti kortomis. Jis išlošdavo devyniasdešimt kartų iš šimto, likusios dešimt partijų baigdavosi lygiosiomis. Tai žinojo visi nuolatiniai lošimo namų lankytojai ir laikė Mordechajų Arvį retų gabumų sukčiumi. Tačiau buvo viena problema: nė viena kamera, slapta filmavusi jį lošiantį, neužfiksavo jokių taisyklių pažeidimų.
Tik prieš pat mirtį Mordechajus prisipažino kitų žaidėjų kortas matęs „tiesiog kiaurai“... 37 metų Juliją Vorobjovą, dirbusią krano operatore vienos iš Donecko šachtų medienos sandėlyje, 1978 metų kovo 3 dieną, šeštadienį, ištiko nelaimė: moterį trinktelėjo 380 voltų elektros srovė. Medikams beliko konstatuoti mirtį – tai jie ir padarė. O paskui išvežė kūną į morgą.
Pirmadienį į morgą praktikos atvedė medicinos studentus. Bet kai vienas praktikantas, turėjęs atlikti Julijos skrodimą, padarė pirmąjį pjūvį, plūstelėjo kraujas ir lavonas ėmė judėti.
Praėjo dar dvi savaitės, kol J. Vorobjova atgavo sąmonę. Tačiau net ir tuomet gydytojai netikėjo, kad ji gyvens: visas moters kūnas buvo pajuodęs, kairiosios akies lęšiukas sudegęs... Pagal visus klinikinius požymius ukrainietė buvo arčiau mirties nei gyvenimo. Bet kažkas Juliją, matyt, labai stipriai laikė šiame pasaulyje.
Visą pusmetį ji tvėrė pragaro kančias: nė karto nebuvo užmigusi, iš proto vedantis galvos skausmas nenuslopdavo nė akimirkai... Ir tada įvyko nepaaiškinamas lūžis: vieną dieną Julija pagaliau užmigo, miegojo ilgai ir giliai, o nubudusi suprato, kad galvos skausmas stebuklingai dingo.
Kai Julija pirmą kartą po nelaimės vėl išėjo į gatvę ir atsitiktinai metė žvilgsnį į autobusų stotelėje stoviniuojančią moterį, nustėro: jai pasivaideno, kad mato visus moters vidaus organus! Julija iš karto pasipasakojo apie tai gydytojams, bet tie, aišku, nepatikėjo – kol jų pacientė žvilgsniu „neperšvietė“ kelių kitų ligonių ir jos pasakojimai nebuvo palyginti su rentgeno nuotraukomis.
Tuomet J. Vorobjova jau susidomėjo pačios įvairiausios instancijos ir mokslo šviesuliai. Kur tik buvusios kranininkės nevežiojo: į Kijevą, Maskvą, net Suomiją ir JAV. Galiausiai specialistai priėjo išvadą, kad patyrusios elektros traumą moters smegenys įgavo gebėjimą matyti šiluminę spinduliuotę ir ėmė skleisti milimetrinio diapazono elektromagnetinius spindulius.
Pagaliau išsiaiškinusi, kokią dovaną turi, savarankiškai pastudijavusi mediciną, buvusi sandėlio darbuotoja ėmė praktikuoti ir su stebėtinu tikslumu nustatydavo diagnozes labiausiai apleistiems ligoniams. Savo gebėjimu matyti tai, kas nematoma, J. Vorobjova išgelbėjo ne vieną gyvybę. Tarp aiškiaregės pacientų buvo visa Leonido Brežnevo laikų politinė grietinėlė, Borisas Jelcinas, Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma... Vienu metu Rusijos spauda kone kasdien rašė apie maskvietę Olgą Berlin – neva aiškiaregę iš prigimties. Moteris turėjo geresnę regą net už rentgeną. Ji tvirtino matanti, kaip funkcionuoja visi žmogaus vidaus organai, kraujagyslėmis teka kraujas. Dar daugiau: Olga galėdavo visiškai tiksliai nustatyti kraujo sudėtį, tai paskui patvirtindavo atlikę tyrimus gydytojai.
Nenuostabu, kad ligų kamuojami žmonės į O. Berlin kreipdavosi pagalbos būriais. Aiškiaregė žvilgsniu peršviesdavo vidaus organus ir pasakydavo ne tik kokie negalavimai juos kamuoja, bet ir kodėl – tai yra nustatydavo ligos priežastis.
Jei tikėtume žurnalistais, maskvietė dar, be kita ko, galėdavo surasti dingusius žmones ir pasakyti, gyvi jie ar jau mirę. Taip pat Olga sugebėdavo matyti gyvo žmogaus aurą ir švytėjimą virš mirusiųjų kapų. Atrodo, kad Rusijoje aiškiaregių trūkumo niekada nebuvo. Tačiau ne visi jų pasižymėjo išties išskirtiniais gabumais.
1998 metais Tulos srities Novomoskovsko mieste atsirado tokia Svetlana Kulešova – medicinos sesuo, kurią žiniasklaida labai greitai praminė moterimi rentgenu. Ji pasakojo apie savo neįprastus gebėjimus sužinojusi dar vaikystėje, kai ėmė vis dažniau lankyti keistos „vizijos“: nei iš šio, nei iš to mergaitė imdavo ir akimirksnį ar du išvysdavo kurio nors iš šeimynykščių ar atsitiktinio praeivio nespalvotą vidaus organų vaizdą.
Po to, kai Svetlana apsilankė pas garsiąją aiškiaregę Vangą ir Kijeve baigė specialiai ekstrasensams skirtus tarptautinius ekstrasensų kursus, tie vaizdai tapo spalvoti ir trimačiai: vidaus organus ji ėmė matyti tokius, kokie jie yra, ir net funkcionuojančius. Optimalus atstumas visiškai švariam vaizdui, anot Svetlanos, būdavo 2–3 metrai. Ji galėdavo pasakyti, ar inkstuose ir tulžies pūslėje yra akmenų, ir jei taip, tai kokių; itin tiksliai diagnozuodavo uždegiminius procesus (sakydavo, jog uždegimo pažeistos vidaus organų vietos žybsi it raudonos ugnelės), erozijas, opas. Kiek labiau pasistengusi, Svetlana galėdavo pamatyti kiaurai gleivines ir kraujagyslių sieneles ir pasakyti, ar nėra sustorėjimų ar, priešingai – išplonėjimų.
Kadangi neturėjo tinkamo išsilavinimo, aiškiaregė vengdavo nustatyti kokių nors diagnozių (nors ir sakydavo, kad yra didžiulis vizualinis skirtumas, pavyzdžiui, tarp gerybinio ir piktybinio naviko) – tik labai vaizdžiai nupasakodavo, kas yra negerai.
Pas S. Kulešovą žmonės taip pat traukdavo būriais, tačiau moteris priimdavo tik 3–4 per dieną. Nuostabiausia tai, kad ji sugebėdavo ištirti vidaus organų būklę net iš nuotraukos – tik fotografija turėdavo būti padaryta ne anksčiau kaip prieš šešis mėnesius, antraip aiškiaregė sakydavo gaunanti klaidingą informaciją...
1994 metais, kai amerikietė Ana Marija Kastro tapo tarptautine sensacija, jai tebuvo 15 metų. Paauglė teigė gebanti matyti kiaurai sienas – betono ar plytų, nesvarbu, jei tik siena nebūdavo storesnė kaip 30 centimetrų. Mokslininkai su jaunąja aiškiarege atliko šimtus eksperimentų, tačiau taip ir nesugebėjo išsiaiškinti unikalaus Anos Marijos sugebėjimo mechanizmo...
2004-ųjų vasario 3 dieną iš karto net du didžiausi Rusijos televizijos kanalai parodė savo žiūrovams sensacingus reportažus apie 17-metę Saransko gyventoją Natašą Demkiną – dar vieną žmogų rentgeną. Mergina tąsyk buvo ką tik grįžusi iš Londono, kur britai specialistai atliko jai kruopštų medicininį patikrinimą ir patvirtino, jog ji iš tiesų gali matyti kiaurai žmogų tarsi rentgenas.
Pati Nataša pasakojo savo retą talentą pastebėjusi būdama 10-ies metų. Įdomiausia tai, kad rusė galėjo jį valdyti – persijungti iš normalaus regėjimo į „rentgeno režimą“ jai teprireikdavo kelių sekundžių. Naudodamasi paprastu medicininiu atlasu, Nataša savarankiškai išstudijavo žmogaus kūno sandarą ir ėmė nustatinėti visiems, prašantiems pagalbos, diagnozes. Kai kuriems ligoniams mergina tvirtino net išgydžiusi juos kamavusius negalavimus savo biosrovėmis. Tad ar verta stebėtis, kad prie vieno kambarėlio jos tėvų buto ilgainiui ėmė driektis eilės...
Sergejus STONKUS
