Didžiajame Sure žyguojantieji pasakoja, kad jie jaučiasi taip, lyg būtų stebimi. Atsigrežę jie pamatydavo nežinomą figūrą, kuri netrukus išnykdavo.
Apie šias figūras užsiminė Robinsonas Jeffersas savo eilėraštyje 1937-aisiais, o metais vėliau ir Johnas Steinbeckas apysakoje „Skrydis“. J. Steinbeko istorijoje pagrindinis veikėjas, po to, kai nužudo žmogų kovoje, pabėga į kalnus. Prieš jam išvykstant, motina perspėja jį: „Kai pasieksi aukštus kalnus ir pamatysi tamsų, stebintį vyrą, neik prie jo ir nebandyk su juo kalbėti.“
Štai kalnų viršūnėje „jis akimirkai pamatė juodą figūrą, bet greitai nusisuko, nes tai buvo vienas iš tamsiųjų stebėtojų“.
R. Jeffersono eilėraštyje figūros apibūdinamos kaip beveik, bet ne visai žmogiškos: „Jis manė, kad tai gali būti vienas iš stebėtojų, dažnai matomų tokio ilgio pakrantėje, formų, kurios atrodo kaip žmonės, bet tikrai nėra žmonės. Jie ateina iš už keterų stebėti. Bet kai jis priėjo prie jo, jis atpažino apšiurusius drabužius, išblyškusius plaukus ir net perkreiptą kaktą bei įgaubtą liniją nuo akies iki žandikaulio, todėl nenustebo, kai tylioje prieblandoje atsisukusi figūra parodė savo veidą. Tada jis ištirpo ir susiliejo su šešėliais, esančiais už jo“.
Lengva būtų atmesti reiškinį kaip seną mitą, jei ne įtartinai panašūs pranešimai visame pasaulyje. Škotijoje, Beno Macdui viršūnėje, panaši figūra buvo pastebėta nuo 1891 m. „Am Fear Liath Mòr“, kas škotų gėlų kalba reiškia „Didysis pilkasis žmogus“, buvo aprašytas keliuose dramatiškuose susitikimuose. Poetas Jamesas Hoggas apibūdino jį kaip „mažiausiai trisdešimties pėdų aukščio, vienodai proporcingą ir esantį labai arti manęs. Aš iš tikrųjų jaučiausi esąs bejėgis iš nuostabos ir siaubo“.
Taigi, kas sieja šias dvi panašias pasakas apie kalnuose tykančius siaubingus šešėlius? Trečia pasaka apie šį siaubingą šešėlį, tykantį kalnuose.
Nors šie reginiai buvo aiškinami įvairiai – pareidolija (sensoriniu psichologiniu reiškiniu, kai atsitiktinai susidaręs vaizdas ar garsas suvokiamas kaip konkretaus žinomo objekto vaizdas ar garsas) ir išsekimo sukeltomis haliucinacijomis, tačiau įtikinamiausias paaiškinimas yra tai, kad žmonės mato Brokeno vaiduoklius.
Brokeno vaiduokliai, pavadinti Brokeno kalno, kur juos pirmą kartą apibūdino vokiečių mokslininkas Johannas Silberschlagas, vardu, yra sukuriami miglotomis dienomis. Kai saulės yra mažai ir sąlygos yra tinkamos, žygeivio šešėlis krinta ant rūko, todėl atrodo, kad aukšta, šešėlinė figūra jį stebi netoliese. Vandens lašai, iš kurių susidaro rūkas, gali pasislinkti ir sukelti klaidinantį efektą, tarsi šešėlis juda link stebėtojo. Taigi, žmones tiesiogine prasme gąsdina jų pačių šešėliai.
