Australų mokslininkas Douglas Mawsonas XX a. pr. susirengė į misiją tyrinėti Antarktidą – to dar niekam nebuvo pavykę padaryti. Mawsonas ir du jo kolegos – Belgrave Ninnis and Xavieras Mertzas – po poros dienų, kai jiems pavyko išgyventi, buvo begrįžtantys į bazę, bet įvyko tragedija. Ninnis įgriuvo į žemės plyšį, nusitempdamas kartu jų roges, maisto atsargas ir didžiąją dalį jų šunų. Jie buvo nutolę maždaug 500 km. nuo namų, rašo cracked.com.
Tam, kad grįžtų namo, Mertzas ir Mawsonas turėjo praeiti negyvenamą ledo dykumą – be jokios pastogės ir tik su trečdaliu maistu, reikalingu tokiai kelione.
Suvalgė šunis
Po to, kai maistas baigėsi, jie ėmė svarstyti, ar suvalgyti savo šunis, dėl ko po to jiems reikėtų patiems vežtis roges. Alkis greitai išsprendė šį filosofinį klausimą. Galiausiai Mertzas mirė nuo šalčio ir išsekimo, o Mawsonas keliavo toliau vienas. Nors nuo šalčio ir ligų vyrui pradėjo kristi plaukai, oda ir kojų padai, Mawsonas traukė į priekį.
Po to Mawsono rogės įstrigo sniege, ir jis įkrito į plyšį. Visgi jam pavyko iš ten ištrūkti. Taip, išgyvenęs 32 dienas atšiauriausioje planetos aplinkoje, vyras pagaliau pasiekė savo trobelę... Ten jam pasakė, kad Antarktidoje vyrui reikės palaukti dar 10 mėnesių, nes laivas, kuris turėjo jį paimti, buvo išplaukęs prieš kelias valandas – buvo pamanyta, kad Mawsonas mirė.
Pasiklydęs Saharoje
Des Sables maratonas daugelio žmonių laikomas sunkiausiu maratonu pasaulyje. Jis trunka šešias dienas, jo ilgis – 250 km. Driekiasi jis Saharos dykuma, Maroko pietuose. Čia rungiasi tik patys beprotiškiausi bėgikai.
Sicilijos policininkas, olimpinis penkiaatletis Mauro Prosperi nutarė ten dalyvauti. Po keturių dienų bėgimo jis sugebėjo pakilti iki septintos vietos. Tuomet kilo smėlio audra. Maratono taisyklės sakė, kad ten, kur kyla smėlio audra, bėgikai turi sustoti ir laukti pagalbos, bet Prosperi nutarė nepaisyti šių taisyklių. Jis apsirišo galvą šaliku ir toliau bėgo per smėlio audrą.
Po šešių valandų, kai audra nurimo, Prosperi suprato, kad toks bėgimas nematant per dykumą jį nuvedė taip toli nuo maršruto, kad jo signalinio pistoleto šūvį pamatė tik jis pats.
Visiškai vienas vienoje didžiausių ir nepalankiausių gyventi pasaulio dykumų, Prosperi neturėjo kito pasirinkimo, tik toliau keliauti. Jis netgi šlapinosi į savo vandens buteliuką, kad išsaugotų skysčius. Galop jis pasiekė apleistą šventyklą, kur pasigavo du šikšnosparnius, nusuko jiems sprandus, išgėrė jų kraują ir persipjovė riešus.
Stebuklingai, Prosperi taip dehidratavo, kad jo kraujas taip sutirštėjo, kad prakirsti riešai nebegalėjo kraujuoti toliau. Kai jis nubudo tik su keliais niežtinčiais randais ir galvos skausmu, vyras atgavo pasitikėjimą ir nusprendė toliau kovoti už gyvenimą.
Penkias likusias dienas Prosperi keliavo per Saharą, valgydamas driežus bei skorpionus ir gerdamas rasą nuo lapų, kol susidūrė su klajoklių grupe. Šie jam pranešė, kad Prosperi atsidūrė Alžyre – 208 kilometrai nuo ten, kur jis turėjo būti. Tačiau jis išgyveno.
