S. Petrovas yra laikomas vienu iš pagrindinių „Šaltojo karo“ simbolių ir herojų, apie jį rašomos knygos ir statomi filmai, karininkas buvo apdovanotas Jungtinėse Tautose. Tačiau paaiškėjo, kad S. Petrovės mirė dar šių metų gegužę – apie tai atsitiktinai sužinojo jo pažįstamas iš Vokietijos, iki šiol jaučiantis dėkingumą S. Petrovui už šio poelgį, rašoma „Meduza“.
Lemtinga naktis
1983-ųjų rugsėjo 26-osios naktį Stanislavas Petrovas dirbo operatyviniu budinčiuoju raketų puolimo perspėjimo sistemos vadovybės štabe Pamaskvėje, slaptoje karinėje bazėje pavadinimo „Serpuhov-15“. 00:15 vietos laiku kompiuteris perdavė signalą, kurio sovietų kariai baiminosi labiausiai: iš JAV teritorijos paleista balistinė raketa, o jos tikslas – SSRS. Pagal galiojusią griežtą instrukciją, S. Petrovas turėjo iškart pranešti apie tai vadovybei ir gauti įsaką atsakomajam paleidimui, tačiau jis to nepadarė.
„Mašina rodo, kad informacijos patikimumas – aukščiausio lygio, – prisiminė S. Petrovas viename iš interviu. – Ant sienos dega didelės raudonos raidės: START. Reiškia, raketa tiksliai paleista. Aš pažiūrėjau į savo komandą. Kai kurie net pašoko iš savo vietų. Pakėliau balsą, įsakiau nedelsiant užimti savo postus. Reikėjo viską patikrinti. Negalėjo taip būti, kad tai iš tiesų raketa su kovinėmis galvutėmis...“
Nuo priešininkų raketos paleidimo iki sprendimo dėl atsakomojo paleidimo Sovietų Sąjungos vadovybei buvo skirta ne daugiau nei 28 minutės. Asmeniškai S. Petrovui buvo skirta 15 minučių priimti tinkamą sprendimą. Jis suabejojo, kad JAV nusprendė suduoti Sovietų Sąjungai branduolinį smūgį – jį, kaip ir kitus karininkus, instruktavo, kad tikro smūgio metu raketos būtų paleisto iš kelių bazių. S. Petrovas komunikacijos su valdžia linija raportavo, kad kompiuteris apsiriko. Vėliau, pradėjus aiškintis, buvo nustatyta: sovietų davikliai raketos paleidimu palaikė nuo debesų atsimušusius Saulės spindulius.
Ilgas kelias į pripažinimą
S. Petrovas, anot jo paties, norėjo paskatinti, netgi ordiną žadėjo, tačiau vietoje to paskelbė nuosprendį – dėl neužpildyto karinio žurnalo. 1984 metais jis turėjo pasitraukti iš tarnybos ir su šeima apsigyveno viename iš Pamaskvės rajonų. „Serpuchovo-15“ bazėje įvykęs incidentas buvo laikomas valstybės paslaptimi iki pat 1993-ųjų, apie tą budėjimą nieko nežinojo net ir paties S. Petrovo žmona.
1998-ųjų rugsėjį vokiečių aktyvistas Karlas Schumacheris „Bild“ perskaitė nedidelę žinutę, kurioje buvo minimas S. Petrovas. „Ten buvo kalbama, kad žmogus, kuris padėjo išvengti branduolinio karo, gyvena skurde, pensijos neužtenka pragyvenimo, o jo žmona numirė nuo vėžio“, aiškino „Meduzai“ K. Schumacheris. Jis S. Petrovą pasikvietė pas save. Vokietis norėjo, kad S. Petrovas papasakotų apie „Šaltojo karo“ epizodą papasakotų vietos miestelio gyventojams. S. Petrovas sutiko atvykti ir susitikti su vietos televizija. Rusų karininko istoriją nušvietė keli vietos laikraščiai.
Taip S. Petrovo istorija tapo žinoma visam pasauliui. Po šios kelionės į Oberhauzeną apie jį pasakojo didžiausios pasaulinės žiniasklaidos priemonės. Dabartiniais laikais jo budėjimas tą naktį yra laikomas vienu iš ryškiausių „Šaltojo karo“ laikų simbolių – kartu su 1983-iaisias SSRS apsilankiusia moksleive Samantha Smith ar pirmosios Michailo Gorbačiovo ir Ronaldo Reagano derybos 1985-1986 metais. Jo istorija buvo aprašyta Davido Hoffmano knygoje „Mirusi ranka“ – laikomoje vienu iš pagrindinių kūrinių apie Šaltąjį karą.
2006-ųjų sausio 19-ąją Niujorke, pagrindinėje JT būstinėje Stanislavui Petrovui įteikė krištolinę rankos, laikančios Žemės rutulį pavidalo, statulėlę. Užrašas ant jos skelbė: „Žmogui, kuris užkirto kelią branduoliniam karui“. 2013-ųjų vasario 17-ąją jis tapo Drezdeno premijos laureatu. Jis tapo vos antruoju rusu, gavusiu tokį apdovanojimą, skiriamą asmenims, kurie prisideda prie karinių konfliktų stabdymo. Pirmasis – 2010-aisiais apdovanotas Michailas Gorbačiovas.
2014-aisiais pasirodė dokumentinis-vaidybinis filmas „Žmogus, kuris išgelbėjo pasaulį“. Pasak paties S. Petrovo, vieną iš vaidmenų filme atlikęs Kevinas Costneris atsiuntė jam piniginę perlaidą – 500 dolerių – ir dėkingumą už tai, kad šis nepakėlė raketų su branduolinėmis galvutėmis į orą.
Sugriautas likimas
S. Petrovas interviu Rusijos žiniasklaidai kuklinosi ir pasakojo, kad „jokio pasaulio jis negelbėjo“. Aiškino, kad tai tebuvo sudėtinga darbinė situacija.
Jis taip ir gyveno toliau savo Friazino rajone. 1990-ųjų pabaigoje jis dirbo pamaininį darbą kažkur statybose Maskvoje – buvo paprastu sargybiniu.
Apie S. Petrovo mirtį šių metų gegužės 19-ąją paskelbė tik žurnalas „Rodina“, kuris net neturi elektroninės versijos.
