Rodos, gyvename įprastu politikos ritmu, valdžios raminimų fone nujausdami būsimus energetinius sunkumus, dalyvaudami NATO misijose ir vis dar džiaugdamiesi Europos Sąjungos (ES) šalies statusu, neseniai atvėrusiu ir Šengeno sienas. Ir tik retkarčiais pikantiška naujiena tampa kokio nors transseksualo byla prieš Lietuvą Strasbūre, turinti atkreipti dėmesį į žmogaus teisių padėtį. ES beveik visada rūsčiai moko tokių dalykų, nors jos pačios kompetencijos šioje srityje yra labai „įdomios“.
ES politika žmogaus teisių srityje remiasi paradoksu. Viena vertus, ES yra besąlygiška žmogaus teisių gynėja tiek vidaus, tiek ir išorinių reikalų dimensijose. Antra vertus, ES vis dar trūksta konkrečios ir vieningos žmogaus teisių politikos koncepcijos ir įvairių institucijų kompetencijų šioje srityje atskyrimo.
Didelis žingsnis į priekį buvo Amsterdamo sutartis, kurioje įtvirtinta besąlygiško žmogaus teisių gynimo ES nuostata. Tačiau po šios sutarties pasirašymo kol kas nevyksta jokių progresyvių veiksmų nė vienoje srityje, susijusioje su žmogaus teisių gynyba. Iki šiol ES neturi nei specialiai šiems tikslams skirtų institucijų, nei teisinės bazės ar administracinio aparato.
Norint išsiaiškinti, kodėl šiandienė ES žmogaus teisių politika labiau remiasi deklaratyviais teiginiais, o ne konkrečiais veiksmais, būtina trumpai pažvelgti į istorinį kontekstą. Paradoksalu, tačiau iki pat Mastrichto sutarties pasirašymo 1992 m. tuometinės Europos Bendrijos (EB) sutartyse nebuvo kalbama nei apie pagrindines žmogaus teises, nei apie galimą Europos pilietybės idėją. Be to, net ir po Mastrichto sutarties pasirašymo didžiausias ES institucijų dėmesys būdavo skiriamas kitoms problemoms, žmogus teises paliekant nuošalyje. Vis dėlto, nepaisant tokio politinio ir institucinio ES vangumo žmogaus teisių srityje, dar XX a. septintame dešimtmetyje Europos Teisingumo teismas reiškė tam tikras iniciatyvas, susijusias su būtinybe įtvirtinti pagrindinių žmogaus teisių apsaugos EB nuostatas.
Dažnai pažymima, kad integraciniai ES procesai, ypač susiję su naujų narių priėmimu, neigiamai veikia žmogaus teisių politikos sferą. Pagrindinis tokio negatyvaus poveikio aspektas yra tas, kad didžiausias dėmesys plėtojantis ES integracijai yra skiriamas specifiniams ekonominiams ir politiniams klausimams, o žmogaus teisės nėra svarbiausia sritis. Tačiau didžiausia problema, kuri iškyla nagrinėjant neigiamą integracijos poveikį žmogaus teisių klausimui ES, yra ne Europos Teisingumo teismo pozicija. Net ir aktyvios jo veiklos atveju būtų sunku kalbėti apie efektyvią ES žmogaus teisių politiką: tą lemia politinių Sąjungos institucijų darbas ir jų dėmesio šiam klausimui stoka.
Vis dėlto, nepaisant neigiamo integracijos poveikio vieningos ES žmogaus teisių politikos koncepcijos kūrimui ir realizavimui, yra ir tam tikrų pozityvių aspektų. Jie siejasi su ES, kaip vieningos tarptautinės politikos veikėjos, statusu ir aktyvia Sąjungos veikla siekiant žmogaus teisių užtikrinimo pažeidimais pasižyminčiuose regionuose ir atskirose valstybėse. Be to, kaip jau minėta anksčiau, derėdamasi su narystės siekiančiomis šalimis, ES pirmiausia kelia demokratijos normų, iš kurių labiausiai akcentuojamas žmogus teisių užtikrinimas, įtvirtinimo.
Atskirų EB ir ES institucijų veikla žmogaus teisių politikos srityje beveik visą laiką buvo neadekvati ir nenuosekli. Ypač tai pasireiškė ES vidaus politikoje. Tik užsienio politikos sferoje veikė ir tebeveikia atskiros instancijos, turinčios specifinius įgaliojimus žmogaus teisių srityje. Iš esmės tik 1A Generalinis direktoratas, koordinuojantis teisės viršenybės, pagrindinių laisvių, demokratizacijos ir institucijų reformos klausimus narystės ES siekiančiose valstybėse, tiesiogiai užsiima problemomis, susijusiomis su žmogaus teisėmis.
Visas ES institucijų, kurių veikla bent kiek siejasi su žmogaus teisėmis, tinklas yra labai išskaidytas. Tą gerai iliustruoja Žmogaus teisių koordinavimo grupė, į kurios sudėtį įeina net 14 Generalinių direktoratų, Generalinio sekretoriato ir Teisės tarnybos atstovai. Toks aukštas dispersijos lygis lemia žemą koordinacijos laipsnį, nes institucinis aparatas, turintis vykdyti žmogaus teisių politiką, yra didelis, specialistai, kurie galėtų efektyviai dirbti vienoje instancijoje, yra pasiskirstę po daugelį atskirų institucijų. Kita problema yra ta, kad ES faktiškai nėra vieno efektyviai veikiančio žmogus teisių ekspertų centro, kuris galėtų atlikti svarbią rekomendacinę funkciją, siūlydamas tiek Europos Komisijai, tiek ir Europos Parlamentui galimas būsimos veiklos gaires.
Neadekvati situacija, egzistuojanti ES žmogaus teisių politikos srityje, iš dalies susiformavo ir dėl informacijos bei institucijų priežiūros stokos. Palyginti su Jungtinių Tautų (JT) instancijomis, atsakingomis už organizacijai priklausančių valstybių priežiūrą ir už tai, kad jose vykdoma žmogaus teisių politika atitiktų JT keliamus reikalavimus, ES veikla šioje srityje atrodo gerokai skurdžiau. Svarbu pažymėti, kad panaši situacija egzistuoja ir ES išorinėje politikoje, besisiejančioje su žmogaus teisių klausimu. Kad trūksta sistemingos duomenų bazės, dažnai pabrėždavo net ir pačios ES kai kurios institucijos (Europos Parlamentas, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas), ką jau kalbėti apie atskiras Sąjungos valstybes ar išorinius partnerius.
Tokių paradoksų galima vardinti daug. Prie jų galima pridėti ir įvairius rasistinius bei panašius išpuolius atskirose valstybėse, į kuriuos jautriai reaguoja tarptautinės organizacijos, tarp jų ir ES. Tačiau tuo pačiu metu ne kas kita, o žmogaus teisės ir rodo, kad ES anaiptol nėra „visų galų“ panacėja.
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
