Vienose kultūrose mirtis ir laidotuvės sutinkama su liūdesiu ir gedulu, bet yra ir labai neįprastų tradicijų, susijusių su šiais žmogaus gyvenime neišvengiamais momentais. Tinklalapis mixstuff.ru pateikia penkias žiauriausias tradicijas, susijusias su laidojimo ritualais.
1. Susideginimo ritualas Indijoje
Susideginimas (nuotr. mixstuff.ru)
Savęs aukojimo ritualai buvo plačiai išplitę Indijoje, kur mirus vyrui moteris savo noru būdavo kartu sudeginama jo laidotuvių lauže (ritualas vadinasi sati). Laikydamosios senųjų tradicijų, per laidotuvių ceremoniją moterys guldavo šalia sutuoktinio kūno į laužą tarsi į šeimyninę lovą ir kartu su juo pražūdavo liepsnose.
Sati ritualas Indijoje egzistavo keletą šimtmečių, iki tol, kol 1829 m britai okupavo šalį ir siekė tokias praktikas uždrausti. Oficialiai tai buvo padaryta du kartus – 1956 ir 1981 metais, bet tokių savanoriškų aukų pavyzdžių būna ir šiandien.
Jei moteris ceremonijos metu supanikuoja ir staiga pabando iššokti iš liepsnų, traktuojama, kad ji sąmoningai vengė sielos apvalymo ugnyje ir nelaimingoji laikoma tarsi grįžusia iš pragaro. Toks žmonos elgesys laikomas baisia gėda, tad ceremoniją stebintys šeimos nariai ir draugai turi „padėti“ moteriai įvykdyti savo misiją: tam net buvo naudojamos specialios bambukinės lazdos, kuriomis stumdavo pasmerktąją atgal į ugnį. Žinoma atvejų, kuomet moterys prieš ceremoniją būdavo ir pririšamos.
XVIII amžiuje buvo toks atvejis, kuomet našlė šoko iš laužo liepsnų ir nėrė į upę, kurios krante ir vyko ceremonija. Pareigingi laidotuvių dalyviai moterį ištraukė iš upės, o kad toks nusižengimas tradicijai nepasikartotų, prieš mesdami atgal į laužą, sulaužė jai rankas ir kojas.
Pagal senovės Indijos tradicijas moteris turėjo jaustis „kalta“, kad pergyveno savo vyrą ir savo „nuodėmę“ galėjo išpirkti tik pasitraukdama iš gyvenimo kartu su juo.
2. Budistai patys save mumifikuodavo
Mumija (nuotr. mixstuff.ru)
Savęs mumifikacija buvo praktikuojama Japonijoje iki 1800-ųjų pabaigos, bet šis ritualas buvo uždraustas tik XX amžiaus pradžioje. Japonijoje buvo priimtas itin griežtas draudimas tai daryti ir tuoj suprasite, kodėl.
Savęs mumifikavimo procesas trunka ganėtinai ilgai – daugiau nei du tūkstančius dienų, t.y. apie 5,5 metų. Pirmasis žingsnis – pašalinti kūno riebalus. Norėdamas tai padaryti budistas privalo laikytis griežtos dietos. Jis gali valgyti tik riešutus ir sėklas. Tokia dieta tęsiasi tūkstantį dienų.
Kitas žingsnis – vandens šalinimas iš kūno, nes žmogaus organizmą sudaro didelis skysčių kiekis. Kadangi nuolatinis troškulys labai alina, budistui leidžiama kramtyti pušų šaknis. Toks savęs „džiovinimas“ tęsiasi tūkstantį dienų. Kitas etapas – būsimos mumijos girdymas itin nuodinga arbata. Ši arbata sukelia viduriavimą ir vėmimą, o kitos jos veikliosios medžiagos nusėda į žmogaus vidinių organų audiniuose ir veikia tarsi cementas.
Jei po tokių mumifikavimo „procedūrų“ žmogus dar būdavo gyvas, tuomet jį, sėdintį lotoso poza, užmūrydavo celėje be langų – belikdavo tik medituoti ir laukti mirties. Budistai tiki, kad tik atsisveikindami su fiziniu pasauliu gali pasiekti karmos nušvitimą.
3. Laidotuvės Tibeto danguje
Laidotuvės Tibete (nuotr. mixstuff.ru)
Tibete esama vieno unikalaus laidojimo ritualo – vietiniai gyventojai tiki, kad žmogaus kūnas tėra tuščias indas, kurį siela palieka po mirties, tad mirusiojo palaikus atiduoda sulesti paukščiams. Šis ritualas vadinamas dzhator, kurio pavadinimas gali būti verčiamas kaip „paukščių labdara“. Šiai ceremonijai skirtos vietos paprastai laikomos paslaptyje. Kūnas dar prieš tris dienas supjaustomas į smulkius gabalėlius ir suvyniojamas į baltą audeklą, o paskui giedant tradicines giesmes mirusiojo palaikais šeriami paukščiai.
Vėliau vienuoliai surenka likusius kaulus ir juos sumala į miltus, iš kurių kepami specialūs pyragai, kurie vėl atiduodami sulesti paukščiams.
Tokia tradicija gyvuoja jau ne vieną šimtmetį ir loginis jos paaiškinimas gali būti tai, kad labai sunku žmogų Tibete palaidoti – iškasti kapą kalnuose užtruktų ne vieną dieną.
4. Australijos aborigenai mirusiojo kūną laiko viešai
Australijos aborigenai (nuotr. mixstuff.ru)
Australijos aborigenai turi ne vieną keistą paprotį, vienas jų – kanibalizmas ir viešas mirusiojo kūno eksponavimas. Vienas iš unikaliausių ritualų buvo sudarytas iš dviejų dalių: pirmiausiai mirusiojo kūnas būdavo padedamas ir apdengiamas lapais, o vėliau, po kelių mėnesių, kūnas buvo perkeliamas į kokią nors olą ir nudažomas ochra. Tuo metu būdavo sunaikinamas mirusiojo turtas ir net jo vardo nebuvo leidžiama ištarti. Buvo bijoma, kad netinkamai palaidotas žmogus sugrįš į gyvųjų pasaulį.
5. Kosminės laidotuvės
Ramusis vandenynas iš kosmoso (Wikimedia Commons nuotr. )
Jei laidotuvių idėja kosmose jums vis dar skamba romantiškai, tikrai nereikėtų taip galvoti, nes vien tokios ceremonijos išlaidos gali sudaryti įspūdingą sumą, prilygstančią mažos Europos šalies metiniam BVP. Pirmoji laidotuvių ceremonija kosmose įvyko 1997-aisiais, kuomet orlaiviu, su kita kosminei stočiai reikalinga įranga, buvo išgabentos ir 22 urnos su pelenais.
Tarp pirmųjų palaidotų kosminėje erdvėje – Amerikiečių rašytojas Timothy Leary.
