Rusijos viešosios priežiūros komisijos (ONK) nariai, kurie stebi, kaip yra užtikrinamos teisiamųjų kalinimo sąlygos – jų tarpe ir „MK“ žurnalistas, pabuvojo „Lefertovo“ kalėjime, kur laikomi įtariamieji Boriso Nemcovo nužudymu broliai Gubašovai ir Zauras Dadajevas. Įtariamieji papasakojo, kad juo mušė ir kankino.
Visuomeninės organizacijos nariai ir žurnalistas apklausė tris pagrindinius įtariamuosius.
Pirmoji kamera. 31-ių Šahidas Gubašovas.
- Laba diena, ar jūs turite nusiskundimų dėl sulaikymo? – paklausė ONK atstovai tvirtai sudėto jauno vyro.
- Ne, dabar viskas tvarkoje. Čia su manimi elgiasi žmogiškai. Tačiau ar galiu jums papasakoti, kad su manimi buvo nuo pat pradžių? Apie tai, kaip mane mušė ir kankino? Kaip mušė mano brolį?
„Lefortovo“ pareigūnai mano, kad pasakoti apie tai jis neturėtų, kad pokalbio tema turėtų išlikti tik konkrečios sulaikymo įstaigos klausimais. Žmogaus teisių tarybos narys Andrejus Babuškinas įsivėlė su jais į ilgą diskusiją, reikalaudamas, kad visi įtariamojo pareiškimai būtų išklausyti ir užfiksuoti. Galų gale Šahidas pradeda pasakojimą.
- Mes su broliu buvome Čečėnijoje, kai mums paskambino ir pranešė, kad Ingušetijoje sulaikė mūsų pusbrolį (trečios eilės, – red. past.) Zaurą Dadajevą. Ir mes iškart išvykome išsiaiškinti, kas nutiko. Jeigu mes būtume kaip nors susiję su nusikaltimu, argi būtume važiavę? Jūs patys pagalvokite, tai juk nelogiška. Kai tik mes atvažiavome į Malgobeką, mus sulaikė. Tai buvo naktis iš kovo 6 į 7. Raištis ant akių, maišas ant galvos. Niekas nieko neaiškino.
– Ar jums suteikė teisę paskambinti?
– Jūs apie ką?! Aš girdėjau, kaip stipriai mušė brolį, ką darė su juo. Vėliau mus kažkur išvežė, tačiau kažkur netoli (kelio aš matyti negalėjau). Ten buvo kabinetas, ir vėl mus mušė.
– Kas jus mušė?
– Jie neprisistatė. Tačiau pradžioje, kaip aš supratau, tai buvo narkotikų kontrolės pareigūnai. Vadino jie vienas kitą Michailyčiumi ir Petrovyčiumi.
– Jūs vartojate narkotikus?
– Ne Vėliau jie pareikalavo, kad aš papasakočiau, jog tai mes nužudėme Nemcovą. Dar vėliau mus vėl kažkur vežė. Aš taip supratau, kad jau lėktuvu, tačiau visą laiką buvo su maišu. Jį nuėmė tik Maskvoje.
– Advokatą jums suteikė?
– Aš mačiau jį pirmą kartą teisme. Tai tas, kurį davė tyrėjas. Tačiau kam man advokatas? Aš juk niekuo nenusikaltęs...
– Jums ko nors reikia? Galbūt kokių nors daiktų, reikalingų atlikti religinius ritualus?
– Ne, nieko. Jeigu reikia, aš „fufaiką“ pasitiesiu ir pasimelsiu. Čia aš jaučiuosi saugiai. Tačiau, prašau, išsiaiškinkite dėl to – kodėl mus mušė ir kodėl mes sulaikyti. Mes nekalti.
Antroji kamera. Anzoras Gubašovas. Mėlynės ir žaizdos ant riešų ir kojų. Vyras ne toks kalbus, kaip jo brolis.
– Iš kur mėlynės?
– Buvo. Iš anksčiau.
– Jus mušė?
– Jokių pretenzijų neturiu.
– Sumušimai buvo užfiksuoti prieš patenkant į įkalinimo įstaigą?
– Taip…
– Jūs gavote akto kopiją?
– Ne. O galima?
ONK atstovai paprašė kalėjimo darbuotojų išduoti dokumentą. Anzoras vis tikina, kad „Lefortovo“ jis – viskuo patenkintas, o kas buvo iki patekimo į izoliatorių, kalbėti nenori. Klausiam, kokią religinę literatūrą jis skaito. Sako, kad praktiškai neskaito. Jo išsilavinimas – 11 klasių.
Trečioji kamera. Zauras Dadajevas. Iškart puola rodyti savo kūną.
– Štai antrankių žymės, o čia – nuo pančių ir grandinių ant kojų.
– Jūs įsitikinęs?
– Dvi paras taip laikė (rodo, kaip jį buvo surakinę, – „MK“ pastaba), ir dar su maišu ant galvos. Aš jį išsaugojau. Jis dabar kartu su mano asmeniniais daiktais, geltonas toks, medžiaginis (kalėjimo darbuotojai nesurado maišo, kurį norėjo apžiūrėti ONK atstovai – „MK“ pastaba). Visą laiką rėkė: „Tu užmušei Nemcovą?“. Aš sakiau, kad ne. Sulaikymo metu buvau kartu su kolega, mano buvusiu pavaldiniu Ruslanu Jusupovu. Ir jie pasakė, kad jeigu aš prisipažinsiu, tai jį paleis. Aš sutikau. Maniau, jį išgelbėsiu, ir mane iki Maskvos gyvą nuveš. O tai baigtųsi man taip pat, kaip ir Šavanovui. Jis juk tariamai pats susisprogdino granata...
– Iš kur jūs žinote?
– Čia yra radijas. Aš klausausi. Apie mus kalba nuo ryto iki vakaro baisius dalykus. Tai vat aš ir pagalvojau, į Maskvą atveš, ir aš čia pasakysiu teisme visą tiesą. Kad aš nekaltas. Tačiau teisėjas netgi žodžio man nedavė.
– Jums reikėjo pateikti teisme peticiją. Studijuokite Baudžiamojo proceso kodeksą.
– Aš 11 metų kovojau su nusikaltėliais, gyniau Rusijos interesus, o man net žodžio neduoda todėl, kad aš nespėjau kažkokio BPK išmokti? Kur teisybė? Kodėl nesodina už grotų tų, kurie prieš Rusiją, kodėl jų neįtaria, o mane? Kur man dėti tuos medalius, kuriuos gavau? Aš dabar nieko nebebijau. „Lefortovo“ su manimi elgiasi žmogiškai, pagarbiai. Aš jiems už tai dėkingas. Čia kol kas jaučiuosi saugiai. Tačiau kas įrodys mano nekaltumą? Beje, su manimi dar buvo Ali Matijevas. Jis galėtų patvirtinti. Kur jis?
– Mes nieko nežinome apie tyrimo eigą, tai ne mūsų kompetencija. Kreipkitės į advokatus. Jūs, tiesa, atsisakėte nuo to, ką jums paskyrė tėvai…
– Kas atsisakė? Pirmą kartą apie tai girdžiu. Aš prašiau artimųjų surasti man advokatus, tačiau kol kas tylu. Vasario 28 atėjo įsakymas dėl mano atleidimo, ir per savaitę aš iš herojaus virtau pavojingu nusikaltėliu.
