SSRS kariuomenė po gėdingo pralaimėjimo, prisidėjusio prie SSRS subyrėjimo, 1989-aisiais paliko Afganistaną. Dešimt metų trukęs karas baigėsi, bet tai nereiškia, kad Rusija šioje šalyje neturi jokių interesų.
Visai nesvarbu, jog Rusija turi užtektinai savo vidaus bėdų, savo karų ir visokiausių konfliktų. JAV pralaimėjimas Afganistane prieštarautų valstybiniams Rusijos interesams ir tik paaštrintų problemas pačioje Rusijoje.
Tiesa, buvusioms SSSR Vidurinės Azijos respublikoms tapus nepriklausomomis valstybėmis, Rusijos Federacija nebeturi bendros sienos su Afganistanu. Tačiau Talibano pergalė paskatintų radikalios islamo ideologijos plitimą Vidurio Azijos šalyse, kurias Maskva laiko esančiomis savo įtakos sferoje. Tai, kad jas diktatoriškais feodaliniais metodais valdo vietiniai chanai – buvę aukšti kompartijos pareigūnai, smaugiantys opoziciją, – islamistines grupuotes šiose šalyse tik stiprina.
Rusija, kitaip nei JAV, niekada neišleido Afganistano iš akiračio. Iki JAV Afganistano okupacijos Maskva rėmė Šiaurės Aljansą, kuris kovojo su didžiąją dalį šalies teritorijos valdžiusiu islamistiniu Talibanu.
Šiuo metu su JAV pagalba daug Šiaurės Aljanso veikėjų atsidūrė valdžioje; prezidentu tapo puštūnas Hamidas Karzai‘us. O Talibano išpuoliai vyksta kas dieną ir yra rimtesni, nei JAV atrodo. NATO klimpsta į tą pačią pelkę, kuri kadaise įtraukė sovietinę kariuomenę. Tačiau Rusija jokiu būdu nesuinteresuota Talibano, kuris tiek rusus, tiek amerikiečius laiko netikėliais, grįžimu į valdžią. Yra didelė tikimybė, kad radikali islamistinė Talibano ideologija plistų ne tik Vidurio Azijos valstybėse, bet ir vis radikalesniame Šiaurės Kaukaze.
Po to, kai JAV į valdžią atėjo Barackas Obama, Rusijos santykiai su JAV gerėja ir atrodo, jog Kremlius yra pasiryžęs vaidinti daug aktyvesnį vaidmenį Afganistane, o tai atitinka JAV interesus.
Rusijos atstovas prie NATO organizacijos Dmitrijus Rogozinas, garsėjantis savo imperiniais pasisakymais, neseniai – daugelio nuostabai – pareiškė, kad Rusija nori dalyvauti kuriant naują politinę karinę kovos su Talibanu taktiką ir prisidėti žvalgybine parama. Ši parama – ne vaikų žaidimas, nes per dešimt karo Afganistane metų Rusija daug ko išmoko, taip pat ir to, apie ką turbūt iki šiol nenutuokia amerikiečiai. Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas taip pat pareiškė, kad Rusija teiks visokeriopą paramą stabilizuojant Afganistaną, bet kategoriškai atmetė galimybę, jog Rusija ten dislokuos savo karius.
Tačiau Rusija jau dabar rimtai padeda JAV kovoti su Talibanu. B. Obamos ir Vladimiro Putino susitikime buvo sutarta, kad Rusija leis naudotis savo teritorija Šiaurės Atlanto aljansui gabenant krovinius į Afganistaną. Tai turbūt yra viena iš priežasčių, kodėl JAV atsisakė statyti priešraketinį skydą Lenkijos bei Čekijos teritorijoje. Amerikai Afganistano ir Irako stabilizacija šiuo metu tikrai svarbesnė nei priešraketinio skydo, kuris būtų turėjęs labiau simbolinę, o ne karinę reikšmę, statyba. Toks radikalus JAV politikos posūkis kelia rimtą ir pagrįstą rytų europiečių susirūpinimą.
Kitas Rusijos interesas Afganistane yra grįstas ekonominiais išskaičiavimais. Tarptautinė bendruomenė pažadėjo Afganistano atstatymui skirti milijardus dolerių. Šie pinigai suteikia Rusijos firmoms – tiek valstybinėms, tiek privačioms – gerą galimybę pasipelnyti. Tai Maskva, turinčiai senas ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo su Afganistanu tradicijas, bus kur kas lengviau padaryti nei JAV. Rusija su Afganistanu ne tik dešimt metų kariavo, bet ir siekdama patraukti afganus į savo pusę įgyvendino ne vieną ekonominį projektą. Neatrodo, kad šiuo metu Vakarai norėtų nubausti Rusiją ir neleisti jai vėl grįžti į Afganistano rinką. Tačiau Kremlius puikiai suvokia, kad kiekviena veltui praleista diena reiškia mažesnes ekonomines galimybes ateityje. Vienas dalykas palanki Vakarų šalių vyriausybių reakcija į Rusijos dalyvavimą, kitas dalykas – Vakarų firmų, kurioms dažnai geopolitika nė kiek nerūpi, konkurencija.
Kitas Rusijos interesas Afganistane yra mažiau tiesioginis. Kremlius tikisi, ir pagrįstai, kad padėdamas Vakarams Afganistane sulauks jų nuolaidų bei pagalbos kitose srityse. Antai kaip lengvai B. Obama atsisakė priešraketinio skydo statybos Rytų Europoje, tikėtina, kad, stipriau paspaudus ir ant vienos svarstyklių lėkštelės padėjus Ukrainos bei Gruzijos narystę NATO, o ant kitos – bendradarbiavimą Afganistane, nusvers Afganistanas.
Taigi, prisidėdama prie Afganistano stabilizacijos, Rusija atveria sau daug bendradarbiavimo su Vakarais galimybių. Kad ir ką kalbėtų Kremliaus „vanagai“, Vakarai Rusijai reikalingi ne mažiau nei Rusija Vakarams.
Jonas Motiejūnas
