Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje saujelė Rusijos magnatų gaudavo didžiulį pelną dėl savo ryšių su Boriso Jelcino Kremliumi. Jie finansavo B. Jelcino perrinkimą į prezidento postą 1996 metais, kontroliavo ministrų paskyrimus ir reikiama linkme nukreipdavo valstybės politiką.
Vienas iš šių oligarchų, Borisas Berezovskis, ženkliai prisidėjo prie to, kad ministro pirmininko postą užimtų buvęs KGB pareigūnas – Vladimiras Putinas. Pastarasis pažabojo B. Jelcino epochos oligarchų valdžią, bet į jų vietą pasodino naują verslininkų grupę, susijusią su sovietų specialiosiomis tarnybomis ir skolingą jam už savo turtus.
Tačiau tai toli gražu nėra tik Rusijos problema. Užtenka prisiminti, kad Kiniją valdo septyni nuolatinio komunistinės partijos politbiuro komiteto nariai. Todėl iš esmės viso labo kelios šeimos kontroliuoja vieną iš didžiausių pasaulio ekonomikų.
Vakarų valstybėje tokių žaidėjų gerokai daugiau, ir turtai bei politinė įtaka paskirstyta kiek plačiau. Tačiau faktai kalba už save – pavyzdžiui, praėjusiais metais 1 proc. visų amerikiečių, atskaičius mokesčius, gavo net 22 proc. visų šalies pajamų. Amerikietiškų įstatymas pakantumas lobizmui ir partijų finansavimui leido ekonominiam elitui įgauti neįtikėtiną įtaką politiniam procesui.
Pasigirsta nuomonių, kad šiuolaikinę nelygybę stimuliuoja technologiniai pokyčiai. Kiti tvirtina, kad tendencija sustabdoma tik per politiką, kurios tikslas – sulyginti žaidimo taisykles, visų pirma, švietimo, infrastruktūros ir sveikatos apsaugos srityse. Tačiau ar turtingieji atiduos įgytą valdžią taip lengvai?
Nors amerikiečių judėjimas „Occupy Wallstreet“ su didžiuliu entuziazmu išreiškė savo pasipriešinimą minėtam 1 proc., galima teigti, kad politinės protesto pasekmės artimos nuliui. Belieka laukti naujų politinių judėjimų, kurie sugebės sujungti pavieniams žmonėms suteiktą valdžią ir duoti atsaką valdžios koncentracijai mažumų viršūnėse.
