Renesanso laikotarpiu labai skyrėsi skirtingoms visuomenės klasėms priklausančių moterų gimdymo patirtys.
XV a. Florencijoje merginos tekėdavo vos tapusios paauglėmis ir labai dažnai, priklausomai nuo to, ar gimdymo metu ji nemirė, susilaukdavo 5-10 vaikų.
Gimdymas buvo itin pavojingas dalykas, todėl vos tik sužinojusios, jog laukiasi, moterys imdavo ruošti testamentus.
Natūrali kontraceptinė priemonė – maitinimas krūtimi – buvo naudojama dar senovėje. Taip pati gamta sureguliuodavo, kada moteris vėl gali pradėti lauktis. Tiesa, šį paprotį kilmingųjų šeimose dažnai pakeisdavo specialios žindyvės, maitinančios kitų moterų pagimdytus vaikus, todėl neretai aukštuomenės damos greitai vėl tapdavo nėščios.
Tik Renesanso laikotarpiu gimdyme ėmė dalyvauti vyrai gydytojai. Tiesa, už šią teisę jiems teko gerokai pakovoti. Moterys buvo slepiamos ne tik nuo visuomenės akių, bet ir po dideliais kiekiais drabužių. Vyrui dalyvauti intymiame gimdymo procese buvo neleista, be to, ir pačios pribuvėjos nenorėjo perleisti savo pareigų ir dalintis žiniomis šioje srityje su kitais.
Pribuvėjos turėjo patirtį, tačiau gydytojams galios suteikė jų profesija, todėl daugelio tų laikų išlikusių užrašų apie gimdymą autoriai yra gydytojai, labai dažnai pasikliaunantys tiesiog spėlionėmis.
Didelė mirčių tikimybė
Į Ameriką plaukiančiame „Mayflower“ laive buvo 3 nėščios moterys. Vienas vaikas, vardu Oceanus Hopkins, gimė kelionės metu, tačiau neišgyveno nei pirmos žiemos ir mirė Masačiusetse. Kitas – Peregrine White – gimė laivo denyje ir sulaukė gilios senatvės. Trečias mažylis gimė negyvas, o gimdymo metu mirė ir pati motina.
Tokios istorijos tais laikais buvo įprastos, kadangi moterų mirties tikimybė gimdymo metu buvo lygi 1-2%. Jei moteris susilaukdavo 8 ar 10 vaikų, ši tikimybė dar labiau išaugdavo. Ne ką geresnė situacija laukė ir gimusių vaikų. Priklausomai nuo to, kokioje bendruomenėje jis augo, šansas mirti nesulaukus 5-ojo gimtadienio buvo lygus net 20%.
Be to, gimdymo metu nebuvo naudojami jokie nuskausminamieji. Tiesa, kai kuriose vietovėse moterims buvo duodamas viskis. Itin religingose bendruomenėse moterų skausmas gimdymo metu buvo laikomas Dievo bausme už Ievą ir visas kitas po jos atsiradusias moteris.
Ankstyvoje Amerikoje dar baisesnė motinystė laukė ten buvusių vergų. Juodaodžių naujagimių mirtingumas XVIII a. siekė 28-50%. Be to, savo 10-ojo gimtadienio sulaukdavo tik maždaug pusė visų vaikų. Kita dalis jų mirdavo dėl per didelio fizinio krūvio, ligų, bado ir medicininės priežiūros trūkumo. Dėl savo vaikų mirčių vergų savininkai kaltindavo pačias motinas, kartais, kad išgelbėtų mažylį nuo vergovės, motinos specialiai juos uždusindavo.
Kaip gimė idėja gydytojams plautis rankas?
XVII ir XVIII a. Europoje sparčiai augant gyventojų skaičiui, mirčių gimdymo metu padaugėjo dėl užkrečiamų ligų. Nors jau kurį laiką gimdymus prižiūrėdavo gydytojai, niekaip nemažėjo sergančiųjų pogimdyvine karštlige skaičius. Ligoninėse atsiradus daugiau nėščiosioms skirtų palatų, sveikas, užsikrėtusias, jau pagimdžiusias ar dar tik tai daryti besiruošiančias moteris skyrė tik sienos. Gydytojai vaikščiodavo nuo pacientės prie pacientės, patys to nežinodami nešvariais instrumentais ir rankomis pernešdavo ligas sukeliančias bakterijas.
1790-aisiais Alexanderis Gordonas pabrėžė, jog itin pavojingas pogimdyvinę karštligę sukeliančias bakterijas perneša patys pacientai, todėl, vos pastebėjus pirmuosius šios ligos požymius, jis nuleisdavo jiems šiek tiek kraujo, kas kai kuriais atvejais padėdavo.
1842-aisiais Thomasas Watsonas gydytojams ir slaugėms rekomendavo plauti rankas ir, prieš apžiūrint kitus pacientus, naudoti chlorą. 1847-aisiais gydytojui Ignazui Semmelweisui įsakius nėščiųjų skyriuje plauti rankas, šis pokytis ganėtinai ryškiai sumažino pogimdyvinės karštligės diagnozių skaičių, tačiau medicinos industrijoje šis įprotis dar nebuvo prigijęs.
Viena žymiausių pogimdyvinės karštligės aukų – „Frankenšteino“ autorės Mary Shelley mama Mary Wollstonecraft. 1797-aisiais ji, pribuvėjos padedama, pagimdė dukrą Mary Shelley, tačiau į palatą buvo pakviestas gydytojas, kuris turėjo padėti pribuvėjai pašalinti placentą. Pas gimdyvę gydytojas atskubėjo nenusiplovęs rankų. Po kelių savaičių M.Woolstonecraft mirė skausminga, tačiau tiems laikams įprasta mirtimi.
Amerikos rytuose apsigyvenę atvykėliai iš įvairių Europos šalių tikrai nebuvo išmanesni už Senojo žemyno gyventojus. Labai trūko ir gydytojų, ir pribuvėjų, be to, pastarosios apie gimdymą turėjo ne ką daugiau žinių, nei jų gavo tada, kaip pačios gimdė savo vaikus.
Naujagimių mirčių skaičius taip pat buvo gan aukštas, tačiau izoliacija nuo miestų ir gyvenimas atokiuose ūkiuose turėjo vieną privalumą – ligos plito ne taip sparčiai.
Anestezijos rūšys
Drastiški pokyčiai įvyko XIX a., kuomet buvo išrasta anestezija. 1846-aisiais metais stomatologas Williamas Mortonas operacijų metu pradėjo naudoti eterį. 1853-aisiais, gimdydama savo trečiąją atžalą, karalienė Viktorija naudojo chloroformą. Nepaisant kunigų protestų, kurie teigė, jog skausmas gimdymo metu yra Dievo plano dalis, anestezijos naudojimas labai stipriai išplito.
1914-aisiais buvo sukurtas preparatas, vadinamas „Mėnesienos šviesos miegu“. Pagamintas iš morfino ir skopolamino, jis leido motinoms išmiegoti viso gimdymo metu. Tiesa, šis vaistas turėjo įtakos ir pačiam vaisiui ir motinai - kartais mažylis gimdavo nekvėpuodamas, o mama mirdavo.
XX a. gerokai patobulėjus medicinai ir teorijai apie bakterijas bei jų sukeliamas ligas, žemesni visuomenės sluoksniai vis dar susidurdavo su rimtomis bendrosios sveikatos problemomis.
Kuomet gydytoja Josephine Baker tapo vieno miesto sveikatos inspektore, ji sužinojo, kad kvartale, vadinamame Pragaro virtuve, kiekvieną savaitę mirdavo 1500 naujagimių. Siekdama pagerinti mažylių gyvenimo kokybę, ji sukūrė pieno mišinėlį, įkūrė daugybę klinikų, mokyklose įvedė privalomus pietus, apmokė aukles ir miestuose įkūrė pieno stoteles. Visa tai gerokai sumažino naujagimių ir vaikų mirčių skaičių.
Nors gimdymas vis dar labai pavojingas, šiais laikais gyvenančioms moterys gali jaustis gerokai saugiau, o jų vaikai tikrai sulaukia pilnametystės. Be to, prieinamos kontraceptinės priemonės leidžia žmonės nuspręsti, kiek vaikų poros nori ir kada jie yra tam pasiruošę. Tačiau sunkiausias gyvenimo etapas laukia po gimdymo. Su vaikų auklėjimo ir šeimos puoselėjimo problemomis susiduriama kasdien, tačiau svarbu nepamiršti, jog prieš kelis amžius tėvai turėjo gerokai daugiau rūpesčių.
