Prieš ketverius metus Švedijoje įkurta ne pelno organizacija „WikiLeaks“ savo tinklalapyje vieną po kito kelia pasaulinius skandalus. Viešindama slaptų diplomatinių kontaktų dokumentus, ji atskleidžia įvairių šalių, pirmiausia JAV, tikrąjį užsienio politikos veidą. Bet šįkart neaplenkta ir Lietuva. Politikos apžvalgininko pastabos.
Nesigilinančiam į interneto raidos paslaptis, „WikiLeaks“ pavadinimas tapo žinomas palyginti neseniai. Ir iš tiesų 2006–ųjų gruodį sukurta organizacija bei interneto puslapis dar gana jaunas. Pavyzdžiui, „Wikipedia“ atsirado anksčiau – 2001–ųjų sausio 15 d. (netrukus bus minimas jos dešimtmetis), o ši savo ruožtu gimė iš enciklopedinio projekto „Nupedia“. Pats sudurtinis puslapio pavadinimas sudarytas iš havajiečių kalbos žodžio „wiki“ („vikrus, spartus, ypač greitas“) ir angliško „leak“ – „nutekėti“. Net jos grafiniame logotipe pavaizduotas smėlio laikrodis, iš kurio viršutinio indo žemyn sruvena tamsi informacijos masė...
„Spartus nutekėjimas“ iš diplomatinės virtuvės
Iš pradžių ši žiniasklaidos grupė buvo vadinama „The Sunshine Press“ ir, kaip skelbiama jos svetainėje, organizacija buvo įkurta Kinijos disidentų iniciatyva bendradarbiaujant su IT specialistais iš JAV, Taivano, Australijos, PAR ir Europos šalių. Tik per vienerius metus tiriamajai žiniasklaidai priskiriama „WikiLeaks“ surinko 1,2 mln. dokumentų. Kitaip negu kitos „wiki“ tipo svetainės (ši sąvoka įgijo dar ir programinės įrangos, reikalingos interneto svetainėms kurti, reikšmę), šios turinio negalima redaguoti, papildyti, taisyti.
Organizacijos vadovu laikomas jos įkūrėjas, australų žurnalistas, interneto aktyvistas 39–erių Julianas Assange'as, kuris pats šių metų liepą įsivėlė į skandalą: Stokholmo policijos buvo sulaikytas, įtariant dviejų merginų išprievartavimu. Orderį jį suimti policija išdavė rugpjūtį, paskui panaikino, o vėliau vėl atnaujino. Portalo įkūrėjas iki šiol slepia savo buvimo vietą, nuolat keliauja. Kadangi Švedijoje jam gyventi neleista, prieš mėnesį jis žadėjo prašyti prieglobsčio Šveicarijoje, o šiomis dienomis jį priglausti sutiko Ekvadoras. Dabar paskelbta, kad J.Assange'o ieško Interpolas...
Kadangi nuo 16 metų kompiuteriais besidomintis vaikinas buvo laikomas gana gabiu „hakeriu“, žurnalas „Time“ jį pavadino „interneto Robinu Hudu“. Pirmuoju slaptu dokumentu, kurį „WikiLeaks“ paviešino 2006–ųjų gruodį, buvo Somalio Islamo teismų sąjungos (ji prilyginama Talibanui Afganistane) sprendimas, kviečiantis žudyti vyriausybės pareigūnus. Dabar prie „WikiLeaks“ resursų priėjimą turi tik penki didžiausi pasaulio laikraščiai ir jų portalai: „The New York Times“, „The Guardian“, „Spiegel Online“, „El Pais“ ir „Le Monde“.
Praėjusį sekmadienį per šiuos leidinius buvo paviešinta 1,6 gigabaito apimties 250 tūkst. slaptų JAV ambasadų įvairiose pasaulio šalyse dokumentų (tiksliau – 251287 dokumentai, iš kurių tik 15652 pažymėti grifu „slaptai“). J.Assange'as pareiškė, kad kitų metų pradžioje jo svetainės taikiniu taps JAV bankai.
Žinoma, Vašingtonui tai nemalonu. Baltųjų rūmų atstovai pareiškė, kad svetainė daro didžiulę žalą JAV nacionaliniams interesams ir kelia pavojų daugelio pareigūnų gyvybei. Oficialusis Vašingtonas imasi visų priemonių, kad slapta informacija nenutekėtų, tačiau tai sudėtingas užsiėmimas. Tiesa, kitais metais už bendradarbiavimą su „WikiLeaks“ bus teisiamas JAV karinės žvalgybos eilinis 23 m. Bradley E.Manningas, kuris, tarnaudamas Irake, iš karinio kompiuterio nusikopijavo taikių Irako gyventojų sušaudymo epizodus ir perdavė vaizdo medžiagą J.Assange'ui. Galbūt lengviau sutrikdyti svetainės darbą, ir sekmadienį pranešta, kad nežinomi kompiuteriniai įsilaužėliai savo pasiekė: portalas ėmė dirbti su pertrūkiais.
Senos naujienos ir pikantiški gandai
Ką demaskuoja tokie portalo paviešinimai? Pavyzdžiui, viename tokių dokumentų svarstoma, ar JAV gali tikėtis Turkijos paramos, jei Vašingtonas smogs smūgį Iranui. Saudo Arabija neva ne kartą ragino Jungtines Valstijas pulti Iraną ir taip pažaboti jo branduolines ambicijas. Kitame diplomatiniame dokumente Afganistano prezidentas vaizduojamas kaip „labai silpnas“, o jo brolis vadinamas korumpuotu narkotikų baronu. Jame teigiama, esą H.Karzai agentai be JAV žinios veda slaptas derybas su Talibanu, todėl, kol toks prezidentas bus vadovas, padėtis šalyje nepagerės.
Paviešintos slaptos bylos tvirtina, kad keturiose NATO šalyse – Nyderlanduose, Belgijoje, Vokietijoje ir Turkijoje – yra JAV branduoliniai ginklai. Jos, kaip ir Italija, tapo Amerikos branduolinės ginkluotės saugyklomis. Viename dokumente užsimenama, kad iš pirmųjų trijų šalių tie ginklai išgabenami, tačiau antai Turkija tapusi didžiausiu masinio naikinimo ginklų sandėliu. Ši nutekėjusi informacija, be abejo, daro įtaką nusiginklavimo procesui, kuris, į Baltuosius rūmus atėjus B.Obamai, tapo spartesnis. Manoma, kad tokie paviešinimai turės įtakos Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo sutarties (START) ratifikavimui JAV Kongrese ir jos įsigaliojimui.
Kita vertus, kiti atskleisti dokumentai primena kaimo bobučių skleidžiamas paskalas apie vieną ar kitą veikėją. Antai, kaip rašo „The Telegraph“, viename jų, datuotų 2007 m. balandį, tvirtinama, kad Vokietijos kanclerė Angela Merkel politiškai stipri todėl, kad kiti Europos lyderiai pernelyg silpni. Tačiau 2009 m. nors ji vis dar vertinama kaip svarbiausia ES vadovė, jau vadinama „teflonine Merkel“, kurios žvaigždė kiek nusileido, nes ją aptemdė ekonominė krizė ir didžiulis spaudimas iš Vašingtono.
Padorumo ribas peržengia Rusijos lyderių apibūdinimai. Viename 2008 m. pabaigos JAV diplomatų susirašinėjime teigiama, esą „šalia V.Putino–Betmeno D.Medvedevas vaidina Robino vaidmenį“. Šių metų vasarį JAV gynybos ministras Robertas Gatesas rašęs Prancūzijos kolegai: „Rusijos demokratija išnyko, jos vyriausybė atstovauja oligarchijai vadovaujant specialiosioms tarnyboms.“ Tiesą sakant, su tuo sunku nesutikti. Kitur V.Putinas vadinamas „vilkų gaujos vedliu“. Jis įtariamas keistais glaudžiais santykiais su Italijos premjeru Silvio Berlusconi, ir tai Vašingtonui kelia didelių įtarimų...
Neapeiti ir mūsų kaimynai lenkai bei latviai. „WikiLeaks“ paskelbė Lenkijos gynybos štabo vado generolo Franciszeko Gągoro, žuvusio prie Smolensko balandžio 10 d., derybas su JAV kariniu atašė Lenkijoje. Jose generolas kritikuoja M.Saakašvilį, esą jis įsivėlė į karą su Rusija ir taip Gruziją pavers griuvėsiais ir praras galimybes šalį atvesti į NATO.
Latvijos Saemos nariui, triskart buvusiam premjeru Andriui Škelei teko paneigti portalo paskelbtą informaciją, esą tik prasidėjus karui Gruzijoje 2008 m. rugpjūčio 8 d. Rusijos ambasadorius Latvijoje Aleksandras Vešniakovas į jį kreipėsi pagalbos, ir šis tokio prašymo neatmetęs.
Kuo nusidėjo Lietuva?
Bet skandalingi portalo paviešinimai neaplenkė ir Lietuvos. Ji portalo paskleistuose dokumentuose minima beveik tūkstantį kartų. Viename slaptų dokumentų teigiama, esą Lietuvos Prezidentei Daliai Grybauskaitei pernai atsisakius priimti Gvantanamo kalinį, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas „privačiai atsiprašė ir pasiūlė bendrus sąjungininkus spausti ją persigalvoti“. Prezidentė iš tikrųjų pernai spalį patikino, kad Lietuva nepriims terorizmu įtartų asmenų iš JAV Gvantanamo bazės, bet pareiškė turinti „netiesioginių įtarimų“, kad Lietuvoje galėjęs veikti slaptas CŽV kalėjimas.
A.Anušausko vadovauto parlamentinio tyrimo išvadoje teigiama, kad Lietuvoje tokios patalpos buvo įrengtos, o šalyje leidosi lėktuvai, bet nenustatyta, ar jais į Lietuvą buvo gabenami minėti kaliniai.
Po to, kai apie šį dokumentą paskelbė „The New York Times“, parlamentaras jį pavadino iškraipančiu realią padėtį ir kad negali komentuoti vogtos informacijos. Žmogiškai suprantama, kad sunku prisiminti visus pokalbių Vašingtone niuansus ir detales, juo labiau kai nežinai, kiek fantazijos į jų perteikimą galėjo įdėti tos informacijos skleidėjai. Bet aišku ir kitkas: bet kokio rango politikas, vadinamas viešasis asmuo – vadovas ar žemesnis pareigūnas net privačioje aplinkoje negali atsipalaiduoti ir pliurpti, kas, kaip sakoma, ant seilės užeina.
Tai turėtų žinoti bet kuris diplomatas ar politikas. Taip pat ir Lietuvos nuolatinis atstovas prie NATO ambasadorius Linas Linkevičius, kuris apskritai pasižymi santūrumu. Jis pagal „WikiLeaks“ informaciją cituojamas Rusijos žurnale „Russkij reporter“ ir svetainėje www.rusrep.ru. Diplomatas vasarį iškėlęs klausimą dėl Prancūzijos planų parduoti Rusijai „Mistral“ klasės karo laivus. Jis pabrėžęs, kad tai ne šiaip nacionalinio lygmens klausimas, o toks sandoris yra tema diskusijoms pačiame Aljanse.
Viena vertus, ta tema nenauja. NATO šalies karinė prekyba su Rusija, ypač ginkluote, kuri bus naudojama ir Baltijos jūros regione, yra nepateisinamo Paryžiaus elgesio pavyzdys. Briuselis tam net nemėgino užkirsti kelio. Kita vertus, pasaulis pasidarė pernelyg jautrus globalioms problemoms (klimato atšilimas, branduolinis nusiginklavimas, konfliktų gesinimas ir t.t.), kad atskiri politikai dar kaitintų atmosferą ir komplikuotų santykius savo svarstymais, neatsargiais išvedžiojimais ar neaptartomis iniciatyvomis.
Pasaulis stovi ant įkaitusio ugnikalnio atbrailos. Po Rugsėjo 11–osios JAV ėmėsi visų priemonių, kad užkirstų kelią naujiems teroristiniams išpuoliams. Amerikos diplomatinė tarnyba įvedė keletą naujovių, iš kurių viena – teikti konfidencialias išvadas, rekomendacijas, pasiūlymus, kaip išvengti pasaulinės krizės. Dabar išlenda tų naujovių balti siūlai. „WikiLeaks“ sumaniai naudojasi šiuo neapdairumu, ir tai gali mus atvesti prie naujų globalių komplikacijų.
