Celeste Beard, suorganizavusi vyro žmogžudystę, paveldėjo 11 mln. dolerių. Dar 1 mln. dolerių vyro turto ji suspėjo prašvilpti, kol jis dar buvo gyvas. Dažniausiai damos žudo, norėdamos pataisyti savo finansinę padėtį, bet to neužtenka – jos tikisi surasti moterišką laimę, širdies gilumoje suprasdamos, kad tai kai kas daugiau, negu vyro kreditinė kortelė, rašo Kommersant.ru
Nelygiavertė santuoka
Kodėl moterys žudo? Dažnai dėl tų pačių priežasčių, kaip ir vyrai – dėl pinigų. Beje, merkantiliniais interesais reikalas paprastai neapsiriboja. Didelį atgarsį turėjusių moterų žudikių teismo procesų istorija pasakoja, kad moterys linkusios žudyti dėl meilės, o tiksliau, dėl jos nebuvimo. Štai, pirmosios plačiai nuskambėjusios bylos, kuriose figūravo moterys žudikės, buvo susijusios su šeimos ir santuokos klausimais.
1840 metais Prancūziją sukrėtė Marie Lafarge byla – ši moteris buvo taip nepatenkinta santuoka, kad nusprendė pasitelkti į pagalbą arseniką. Marie Fortune Kappel gimė 1816 metais Paryžiuje Napoleono gvardijos karininko šeimoje. Mergina buvo išauklėta kaip aukštuomenės dama ir galėjo pasigirti solidžiu kraičiu – 90 tūkst. frankų. Marie buvo protinga, apsiskaičiusi, gražiai dainavo ir puikiai grojo fortepijonu. Tačiau Paryžiaus nuotakų mugėje jos laukė vieni nusivylimai.
Marie tėvas mirė 1828 metais, motina – 1835 metais. Mergina apsigyveno savo mirusios motinos sesers namuose. Ši buvo ištekėjusi už Prancūzijos banko generalinio sekretoriaus. Ta šeima buvo viena iš turtingiausių ir įtakingiausių šalyje, tad Marie teko gyventi neturtingos giminaitės teisėmis. Mergina atsidūrė Paryžiaus aukštuomenės tarpe, kur jos 90 tūkst. frankų kėlė vien tik nepiktą pašaipą. Be to, ji nebuvo gražuolė, tad tikėtis palankių vedybų buvo sunku. Problema dar buvo ir ta, kad mergina perskaitė tiek daug meilės romanų, kad stačiai negalėjo nesvajoti apie laimę ir meilę. Ji dievino George Sand knygas ir buvo įsitikinusi, kad moteris turi teisę pati lemti savo likimą.
Marie atsidūrė keblioje padėtyje, kadangi turtingi ir garsūs jaunikiai ja nesidomėjo, o negarsius ir santykinai neturtingus atstumdavo ji pati. Teta norėjo ištekinti Marie už jos guvernantės brolio, kuris padarė puikią valdininko karjerą, bet merginai toks pasiūlymas atrodė žeminantis – jai reikėjo romantiško herojaus ir, pageidautina, turtingo. 1839 metais Marie sukako 23 metai, bet ji vis dar buvo netekėjusi. Giminaičiai nutarė griebtis paskutinės priemonės ir slapta kreipėsi į vedybų agentūrą.
XIX amžiuje vedybų agentūros turėjo visus šiuolaikinių pažinčių tinklalapių privalumus ir trūkumus. Šeimą sukurti pageidaujantys žmonės pateikdavo paraiškas, kuriose galėjo pranešti apie save bet kokias žinias, kurių, aišku, niekas netikrino ir niekas nebuvo atsakingas už jų tikrumą. 29 metų buržua iš Limouseno provincijos Charlesas Lafarge puikiai tą žinojo ir nusprendė pataisyti pašlijusią savo materialinę padėtį naudingomis vedybomis. Jo tėvas savo laiku buvo nusipirkęs buvusio vienuolyno pastatą, kuriame įrengė nedidelę liejyklą. Charleso anketoje vienuolynas virto šeimos pilimi, o liejykla, buvusi ant bankroto slenksčio – geležies apdirbimo gamykla, nešusia 30 tūkst. frankų pelno per metus. Savo turtą Ch. Lafarge įvertino 200 tūkst. frankų, „pamiršęs“ užsiminti apie didžiules skolas. Marie globėjai nutarė, kad Ch. Lafarge yra geras pasirinkimas ir ją ištekino, nežiūrint į tai, kad jaunikis turėjo blogas manieras ir nereprezentabilią išvaizdą. 1839 metų rugpjūčio 10 dieną įvyko vestuvės, ir laimingi sutuoktiniai išvyko į Limouseną.
Atvykus į naujas valdas Marie laukė didelis nusivylimas. Pasirodė, kad pilis – seni griuvėsiai, vyro giminaičiai ir draugai atrodė ir elgėsi kaip tikri kaimo stuobriai, o ir jis pats buvo ne ką geresnis. Vyro neturtas taip paveikė Marie, kad ji užsidarė savo kambaryje ir atsisakė atlikinėti žmonos pareigas, pagrasinusi nusižudysianti ar pabėgsianti į Turkiją. Šarlis prisiekė, kad prie jos nesilies, kol nepataisys savo finansinės padėties, ir išvažiavo į Paryžių kredito. O tuo tarpu Marie iš vaistininko nusipirko arseniko.
Ch. Lafarge grįžo namo 1840 metų sausį, taip ir neradęs kredito. Tuo metu jis jau sirgo, o liga prikibo po to, kai jis paragavo žmonos į Paryžių atsiųsto pyrago. Marie rūpinosi vyru, bet į gėrimą jam vis įberdavo kažkokių baltų miltelių. Šarlio giminaičiai tai pastebėjo ir, įtarę negera, ėmė slapta kaupti maisto, kurį Marie duodavo savo vyrui, pavyzdžius būsimai ekspertizei. Sausio 13 dieną Ch. Lafarge mirė. Skrodimas parodė, kad mirties priežastis buvo apsinuodijimas arseniku, o ir maisto likučiuose buvo rasta tų pačių nuodų pėdsakų.
M. Lafarge teismo procesas tapo sensacija Europoje. Daugelis Paryžiuje užjautė Marie ir tvirtino, kad ji nekalta. Tarp karštų nuodytojos šalininkų buvo pati George Sand, kurios romanai taip patiko M. Lafarge. Rugsėjo 19 dieną M. Lafarge buvo pripažinta kalta ir nuteista katorgos darbams iki gyvos galvos. Karalius Louis Philippe pakeitė katorgą kalėjimu iki gyvos galvos. 1852 metais Napoleonas III sužinojo, kad kalinė serga džiova, ir dovanojo bausmę. M. Lafarge išėjo iš kalėjimo ir po kelių mėnesių mirė. Iki paskutinės minutės ji tvirtino esanti nekalta.
Neprabėgo nė metai po M. Lafarge mirties, kai įvykiai tolimajame Glazge davė pagrindą dar vienai garsiai nunuodijimo bylai. 1853 metais į gimtąją Škotiją iš privačios mokyklos Londone grižo 17-metė Madeleine Smith. Merginos tėvas buvo turtingas verslininkas, tad Madeleine galėjo viską sau leisti. Tuo pačiu ji baisiai nuobodžiavo ir iš nuobodulio vis skaitė meilės romanus. Vienas to meto žurnalas pateikė išsamią jos padėties jaunųjų panelių charakteristiką: „Jos turi daug laisvo laiko, bet nežino, kuo užsiimti; daug pinigų, bet nėra jų kur dėti; daug pramogų, bet jokių vilionių ar darbo“. Po dvejų panašaus gyvenimo metų Madeleine susigalvojo naują ir labai patrauklų žaidimą – meilę.
1855 metais Glazge pasirodė jaunas ir labai žavus prancūzas Pierre Emile L'Angelier. Jaunuolis atvyko iš Prancūzijos mokytis prekybos, ir netrukus nusprendė įsikurti Škotijoje. Glazge jis įsidarbino prekybos firmoje, kur gaudavo gana kuklų atlyginimą – 50 svarų sterlingų per metus. Didžiąją dalį tų pinigų jis išleisdavo tam, kad atrodytų kaip džentelmenas. Jis siuvosi drabužius pas geriausius miesto siuvėjus, o paskui išdidžiai slampinėjo gatvėmis. Vieno tokio pasivaikščiojimo metu jis susipažino su Madeleine, kuri jį iš karto įsimylėjo. Vėliau viename iš laiškų mylimajam Madeleine parašė: „Aš visada svajojau apie tris dalykus: pirmas – pabėgti iš čia, antras – ištekėti už prancūzo, trečias – kad mano sužadėtinis turėtų tokius ūsus, kaip tavo“. Akivaizdu, kad Emile tiko pagal visus parametrus.
Prasidėjo slaptas Madeleine ir Emile romanas. Tais laikais merginoms buvo privalu tekėti skaisčioms, ir, sprendžiant iš visko, Madeleine nepamynė šios tradicijos. Daug faktų byloja, kad įsimylėjėliai slapta susituokė. Tačiau meilės laivas sudužo, atsitrenkęs į buitį anksčiau, negu spėjo išplaukti į atvirą jūrą. Madeleine ėmė suprasti, koks neturtingas yra jos jaunikis. Ji, žinoma, rašė Emile, kad myli jį taip pat ir už neturtą, bet mintis apie rojų būdelėje patiko jai vis mažiau.
1857 metų sausį tėvas nusprendė ištekinti Madeleine už turtingo prekeivio Williamo Harper Minnocho. Mergina pranešė Emile, kad jie daugiau nebegali būti kartu, bet tas ir girdėti nenorėjo apie išsiskyrimą. Emile pradėjo šantažuoti Madeleine, grasindamas, kad parodys merginos tėvui jos laiškus. To Madeleine negalėjo leisti. Vasario 19 dieną ji su W. H. Minnochu buvo operoje „Lucrezia Borgia“. Opera apie įžymiąją nuodytoją Madeleine širdį pripildė ryžto. Tą patį vakarą ją aplankė Emile. Mergina pavaišino šantažuotoją karštu šokoladu, kurio paragavęs jos buvęs mylimasis pasijuto labai blogai, net liko gyvas. Kitas susitikimas su Madeleine jam baigėsi vėmimu ir skausmais pilve. Trečiojo susitikimo jis nebeišlaikė. Skrodimas parodė, kad P. E. L'Angelier praryto arseniko būtų pakakę nunuodyti 50 žmonių.
Netrukus įvyko teismas. Madeleine laikėsi tvirtai ir neigė visus kaltinimus. Viešoji nuomonė buvo jai visiškai palanki, nors mažai kas abejojo, jog būtent ji įvykdė žmogžudystę. Žurnalistai, visuomenės veikėjai ir net dvasininkai rašė, kad nužudyti šantažuotoją ir klastingą viliotoją – tai ne nuodėmė, o daugelis laikė, kad nunuodyti prancūzą – vos ne žygdarbis. Rezultatas buvo tas, kad teismas išteisino Madeleine dėl įkalčių nepakankamumo. Nepaisant teismo nutarties, Smith'ų šeima prarado gerą reputaciją. Madeleine tėvai visam laikui išvyko iš Škotijos, o jai pačiai pavyko ištekėti tik 1861 metais. Jai aklinai užsitrenkė padoriosios visuomenės durys, tad teko suktis bohemos rate. Amžių sankirtoje, po vyro mirties, ji išvyko į JAV, kur vėl ištekėjo. Madeleine sulaukė 93 metų amžiaus ir mirė skurde.
Senmergės kerštas
Jeigu moterys, svajojusios ištekėti už turčiaus, šalino savo beviltiškus vyrus ir meilužius, pavaišindamos juos arseniku, tai senmergės, praradusios viltį ištekėti, buvo linkusios panaudoti pačią žiauriausią prievartą. O šeimyninės laimės nepatyrusių moterų problema buvo gana aštri, ypač Anglijoje. Šalyje buvo moterų perteklius: dauguma vyrų emigravo į kolonijas. Be to, daugelis merginų negaudavo kraičio, kadangi jų tėvai mieliau leisdavo pinigus sūnų – būsimų verslininkų – lavinimui. O jei bekraitė atvykdavo į Angliją iš kitos šalies, jos šansai ištekėti buvo visiškai nerealūs. Būtent toks likimas Anglijoje laukė prancūzaitės Celestina Dyude.
Celestina gimė 1817 metais prancūzų karo laivo kapitono šeimoje. Karininkas buvo vedęs anglę, tad Celestina ir dvi jos seserys nuo mažumės kalbėjo dviem kalbomis. Pinigų trijų dukterų kraičiui kapitonas Dyude neturėjo, ir todėl visas savo santaupas jis išleido tam, kad suteiktų dukroms gerą išsilavinimą. Celestina baigė prestižinę mokyklą Paryžiuje, iš kur nedelsdama išvyko į Londoną, į karalienės Viktorijos rūmus. Keletą metų padirbėjusi karalienės tarnaitės pareigose, C. Dyude 1842 metais tapo guvernante. Rasti vietą buvo visai nesunku, juk ji turėjo pačios karalienės rekomendaciją. Viktorija rašė: „Mano nuomone, panelė C. Dyude yra puikus, romaus būdo ir bičiuliškai nusiteikęs žmogus“. Deja, karalienė neįžvelgė savo tarnaitėje būsimos sadistės ir žudikės.
1852 metais 34 metų C. Dyude įsidarbino pas neseniai našliu tapusį daktarą Marsdeną, kuris jai patikėjo penkias savo dukteris - Alice, Rose, Mary Ann, Emily ir Lucy. Vyriausiajai buvo 13 metų, jauniausiajai – 6. 1852 metų birželį C. Dyude pervežė mergaites į Paryžių, kur atidarė kažką panašaus į pensioną daktaro vaikams. Daktaras davė jai 3 tūkst. frankų (apie 120 svarų sterlingų) pensiono reikmėms. C. Dyude turėjo spręsti atsakingą ir nelengvą uždavinį – ji turėjo atpratinti vaikus nuo „žalingo įpročio“, tai yra, nuo masturbacijos. Tais laikais su šiuo ištvirkavimu buvo kovojama pačiomis žiauriausiomis priemonėmis – nuo rankų surišimo iki klitoriaus pašalinimo chirurginiu būdu. Tačiau panelė C. Dyude stengėsi pasiekti teigiamų rezultatų gerumu ir švelnumu, kadangi širdies gilumoje tikėjosi, jog daktaras Marsdenas kada nors ją ves. Bet kai daktaras atvyko į Paryžių su jauna žmona, Celestin tiesiog pavirto raganą. Daktarui išvažiavus, mergaičių gyvenimas tapo tikru pragaru.
C. Dyude pradėjo marinti jas badu, tarnaitė matė, kaip guvernantė daužė mergaičių galvas į sieną, mindė kulnais jų kojas, rovė nelaimingoms mažosioms pensiono gyventojoms plaukus ir po vieną uždarydavo drėgname rūsyje. Tarnai slapčia duodavo mergaitėms maisto, nes jos buvo maitinamos tik duona ir sultiniu, tačiau nesiryžo imtis kokių nors kitų veiksmų. Pertraukų tarp kankinimų metu auklėtoja gąsdino vaikus – sakė, kad net ir mirusi atsikels iš kapo ir atėjusi nužudys mergaites. Kartą ji smarkiai trenkė dešimtmetei Mary Ann, ši parkrito, ir buvo dalinai paralyžiuota. Po keleto savaičių mergaitė mirė. Kitos mergaitės tuo metu jau sirgo kokliušu ir buvo taip nusilpusios, kad joms grėsė mirtis.
Gandai apie siaubingus dalykus panelės C. Dyude pensione pasklido Paryžiuje gerokai prieš Mary Ann mirtį. Kaimynai rašė daktarui Marsdenui, bet šis netikėjo „gandais ir apkalbomis“, kol nesužinojo apie tragediją visų smulkmenų. C. Dyude stojo prieš Prancūzijos teismą. Tuo metu mirė mažoji Lucy – prieš mirtį ji rėkė kliedėdama, kad ją vejasi guvernantė.
Nuosprendis buvo stebėtinai švelnus. C. Dyude atsėdėjo trejus metus už netyčinį nužudymą, o po to vėl sugrįžo prie guvernantės praktikos. Prancūzijoje vis dar atsirasdavo žmonių, pasirengusių patikėti C. Dyude savo vaikus, juk karalienės Viktorijos rekomendacija vis dar gulėjo jos kišenėje.
Senmergės neviltis, kaip manoma, taip pat buvo dvigubos žmogžudystės, sukrėtusios JAV 1892 metais, priežastis. Bordenų šeima gyveno nedideliame miestelyje Fall River Massachusetts valstijoje. Šeimos galva Andrew Borden buvo laikomas gana turtingu žmogumi, tačiau jis buvo nepaprastai šykštus. Tarkime, jis taip ir neatvėrė piniginės normaliai kanalizacijos sistemai įsirengti, tad namiškiai naktipuodžių turinį pildavo tiesiog už namo. Ponas A. Bordenas pirkdavo turguje pačius pigiausius produktus, kai kada net pašvinkusią mėsą. Jis buvo grubus, žiaurus ir paniuręs.
Kartu su A. Bordenu gyveno jo žmona Abby ir dvi dukterys iš jo pirmosios santuokos – Emma ir Lizza. Abiems dukterims buvo per 30 metų, tad apie santuoką jos jau seniai nebesvajojo. Tragedijos išvakarėse įvyko rimtas seserų konfliktas su tėvu. Ponas A. Bordenas pažadėjo padalyti savo turtą visiems giminaičiams taip, kad dukterims būtų likę netiek ir daug. Bet tai tik buvo pradžia. 32 metų Lizzie gyvenime turėjo vienintelį džiaugsmą – ji narvelyje laikė karvelius. Kartą, grįžusi į savo kambarį, ji pamatė, kad visiems paukščiams nukirstos galvos. Tėvas pareiškė, kad nužudė juos, kadangi langas, prie kurio stovėjo narveliai, buvo į daržinės pusę. Kaimynų vaikučiai žiūrėdavo į karvelius ir visą laiką sukiojosi aplink daržinę. Maža ką jie gali iškrėsti – dar ką nors pavogs ar sukels gaisrą.
1892 metų rugpjūčio 4 dieną A. Bordenas grįžo namo ir prigulė ant kušetės pailsėti. Pabusti jam nebuvo lemta. Kažkas, paėmęs didelį mėsininko peilį, subadė jo kūną. Lygiai taip pat mirė ir jo žmona Abby. Žmogžudystės metu namuose buvo tik Lizza ir kambarinė. Įtarimas iš karto krito ant L. Borden, bet įrodyti, kad ji čia prikišo nagus, taip ir nepavyko. Galų gale, A. Bordeno nekentė visas miestas, tad motyvų susidoroti su juo turėjo daugelis. Ir vis dėlto, amerikiečiai neabejojo, kad kalta buvo įniršusi senmergė L. Borden. Jos vardas tapo tėvažudystės simboliu ir yra net įamžintas vienoje iš tradiciškai niūrių vaikiškų skaičiuočių. Seserys Borden gavo didelį palikimą, bet taip ir neištekėjo. Lizza mirė 1927 metais, palikusi 1 mln. dolerių.
Lizza Borden (nuotr. Everett/East News)
Pelningas strichninas
ХХ amžiuje moterys tapo mažiau priklausomos nuo vyrų, tačiau tokia nepriklausomybė vertė jas daugiau galvoti apie gyvenimo materialiąją pusę. Kai kurioms damoms pinigų turėjimas darėsi pagrindiniu egzistavimo tikslu, o visi kiti potraukiai nueidavo į antrą planą. Viena iš pirmųjų XX amžiaus moterų, nusprendusių papildomai užsidirbti iš žmogžudysčių, buvo Amy Archer-Gilligan, slaugos namų, įsikūrusių Konektikuto valstijoje, savininkė.
1907 metais 39 metų Amy ir jos vyras James Archer įsteigė slaugos namus nedideliame Vindzoro miestelyje. Juose už nedidelį mokestį galėjo prisiglausti pagyvenę žmonės, kurie buvo deramai prižiūrimi. Pacientai, kurie mokėjo pinigus kiekvieną mėnesį, galėjo ilgus metus džiaugtis ramia senatve. Tačiau tie, kurie per neatsargumą sumokėdavo didelę sumą už daugelį mėnesių į priekį, netrukus mirdavo, atlaisvindami vietą naujiems gyventojams.
1910 metais J. Archer paklojo didelę pinigų sumą ir apsidraudė gyvybę. Netrukus jis mirė. Po trejų metų Amy ištekėjo už Michaelio Gilligano, kuris taip pat apsidraudė gyvybę ir mirė praėjus trims mėnesiams po vestuvių. Tuo metu pacientų giminaičiai ėmė pastebėti, kad senelių prieglaudoje darosi negeri dalykai. Įtarimų kilo, mirus vienam iš pacientų – Franklinui Andrewsui. Šis sveikas ir gyvenimo džiaugsmo kupinas seniokas netikėtai pajuto skausmą skrandyje ir tą pačią dieną mirė. Mirusiojo giminaičiai perskaitė jo dienoraštį ir sužinojo, kad A. Archer-Gilligan prieš pat jo mirtį pareikalavo, kad jis sumokėtų už keletą mėnesių į priekį, ir jos reikalavimas buvo įvykdytas. F. Andrewso kūnas buvo ekshumuotas – pasirodė, kad mirties priežastis yra arsenikas.
Policija ir toliau vykdė ekshumacijas, tad veikiai priėjo išvadą, kad abu A. Archer-Gilligan vyrai mirė nuo tų pačių nuodų. Atrodo, kad nunuodijusi pirmąjį vyrą, Amy įgavo polinkį žudyti. Nuo 1907 iki 1910 metų jos įstaigoje mirė 12 senelių, o nuo 1911 iki 1916 - 48. Ir visi jie prieš mirtį apmokėjo už gydymą. Teisme buvo įrodyta, kad A. Archer-Gilligan pasiuntė į aną pasaulį penkis žmones. Ji buvo nuteista mirties bausme, bet vėliau bausmės pakeista kalėjimu iki gyvos galvos. Žudikė sulaukė 94 metų amžiaus ir mirė 1962 metais beprotnamyje.
Panaši istorija nutiko Pietų Afrikoje praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Medicinos sesuo Daisy de Melker tris kartus buvo ištekėjusi ir visus tris kartus – už vandentiekio darbuotojų. 1923 metais jos pirmasis vyras Williamas Cole'as apsidraudė gyvybę ir netrukus ūmai mirė. Daisy paveldėjo 1795 svarus sterlingų ir gavo draudimo atlyginimą. 1927 metais mirė jos antrasis vyras – Robertas Sproutas, palikęs 4 tūkst. svarų sterlingų. 1931 metais Daisy ištekėjo už Sydney de Melkerio, kuriam pavyko išgyventi. Užtat nepasisekė jos sūnui iš pirmosios santuokos, 20-mečiui Rhodes Cole. Jaunuolis nuolat reikalavo iš motinos pinigų ir grasino atsiteisiąs iš jos tėvo palikimą, kai tik jam sueis 21 metai. Rhodes mirė, nesulaukęs pilnametystės, kai išgėrė puodelį motinos paruoštos kavos.
R. Cole'o mirtis sukėlė įtarimų. Kūnas buvo ekshumuotas, ir patologai anatomai konstatavo, kad jame aptiko strichnino. Dviejų D. de Melker vyrų palaikuose buvo rasta arseniko, tačiau įrodyti, kad jiems numirti „padėjo“ žmona, pasirodė neįmanoma. D. de Melker buvo nuteista už savo sūnaus nužudymą ir pakarta.
Daisy de Melker (nuotr. mentalfloss.com)
Blondinių era
A. Archer-Gilligan ir D. de Melker visą gyvenimą stovėjo prie skurdo slenksčio ir žudė savo artimuosius, kad neprarastų kuklios gerovės. Antroji XX amžiaus pusė padovanojo pasauliui naują moters žudikės tipą. Šios damos žudė tam, kad leistų pinigus brangiose parduotuvėse visokiems niekučiams. Jos, panašiai kaip ir XIX amžiaus moterys, taip pat žudė iš meilės, tiktai tai buvo meilė „šopingui“.
Spauda praminė Daną Gray išlepinta žudike, kadangi ji žudė tam, kad nereikėtų atsisakyti įprasto vartojimo lygio. Dana gimė 1957 metais Kalifornijoje. Jos šeima nebuvo labai turtinga, bet Dana vis tiek įprato gauti tai, ko jai norėjosi. Jeigu jai neduodavo kišenpinigių, ji juos paprasčiausiai pavogdavo iš tėvų, ir viskas laimingai pasibaigdavo. Kaip ir daugelis kitų jaunų žmonių, Dana svajojo vieną kartą praturtėti, kad galėtų įsigyti gražių daiktų, kuriuos ji galėjo matyti pas turčius, gyvenančius pertekliuje saulėtoje valstijoje.
Dana užaugo graži ir sportiška mergina. Ji pasiekė puikių rezultatų šuoliuose su parašiutu, burlenčių sporte ir kitose Kalifornijai būdingose sporto šakose. 1987 metais Dana ištekėjo už verslininko Williamo Gray'aus, kuris turėjo keletą parduotuvių Canyon Lake miestelyje. Dana nusprendė, kad jos svajonė pagaliau išsipildė, ir ėmė su didele palaima švaistyti vyro pinigus. 1993 metais W. Gray nuskurdo ir tuojau pat išsiskyrė su savo nelaimių kaltininke. Akimirksniu Dana neteko ir namų, ir statuso, ir kredito kortelės, ir tai ją be galo prislėgė.
1994 metų vasario 14 dieną Dana turėjo susitikti su buvusiu vyru – tikriausiai, ruošėsi prašyti jo pinigų. Williamas į susitikimą neatėjo ir įtūžusi Dana nuėjo aplankyti kaimynę – 86 metų Normą Davis. Rytą senutė buvo rasta kraujo klane. Vienas peilis styrojo jos gerklėje, kitas – krūtinėje. Dingo kredito kortelė.
Vasario 28 dieną Canyon Lake buvo įvykdyta dar viena žmogžudystė. 66 metų June Roberts buvo pasmaugta telefono kabeliu, jos kredito kortelė taip pat dingo. Kol detektyvai dirbo nužudytosios namuose, D. Gray vaikštinėjo po parduotuves ir pirko viską, kas jai patiko.
Su trečiąja auka nepasisekė. D. Gray užėjo į antikvariatą ir užpuolė pardavėją – 57 metų Dorindą Hawkins. Dana mėgino pasmaugti D. Hawkins, bet šiai pavyko išgyventi, ir ji policijai apibūdino užpuolikę. Dabar policininkai žinojo, ko reikia ieškoti, bet kol nusikaltėlė atsidūrė už grotų, gyvybės neteko dar viena senutė. D. Gray pasmaugė 87 metų Dorą Beebe ir surengė grandiozinį ,,šopturą“, apsiginklavusi, kaip jau buvo įpratusi, nužudytosios kredito kortele. Netrukus po to Dana buvo sulaikyta ir stojo prieš teismą. Dabar D. Gray sėdi Kalifornijos moterų kalėjime – ji buvo nuteista kalėti iki gyvos galvos be teisės paduoti malonės prašymą.
Celeste Beard istorija ne mažiau šokiruojanti. 1995 metais senstantis Teksaso milijonierius Stevenas Beardas sutiko savo gyvenimo meilę – 32 metų Celeste, triskart išsiskyrusią dviejų vaikų motiną. Stotinga blondinė pavergė S. Beardo širdį ir netrukus įsimylėjėliai atšoko vestuves.
S. Beardas buvo telekompanijos KBVO, kuri buvo įsikūrusi Ostine, bendraturtis. Jo turtas buvo vertinamas 12 mln. dolerių. Ir Celeste, atrodo, buvo pasirengusi visus juos prašvilpti. Ji nuolatos užsisakinėjo naujus rūbus, o batelių turėjo tiek, kad ištisus metus kiekvieną dieną galėjo avėti vis kitais. Per vieną pasivaikščiojimą po parduotuves ji išleido 50 tūkst. dolerių. Apsipirkimo kelionė į Kiniją 1998 metais sutuoktiniams kainavo 100 tūkst. dolerių. Per ketvertą bendro gyvenimo metų S. Beardo turtas sumažėjo 1 mln. dolerių ir jis pradėjo nerimauti dėl likusių milijonų. Vyras apribojo Celeste išlaidas iki 10 tūkst. per mėnesį. Tai sukėlė jos įniršį. 1999 metais ši blondinė sugalvojo žiaurų planą.
Celeste Beard (nuotr. Blogspot.com)
Bibliotekininkė Treisė Tarlton buvo tikra Celeste priešingybė – stambi, negraži, vargšė lesbietė. Celeste lengvai suviliojo nelaimingąją storulę ir ši dėl mylimosios buvo viskam pasiruošusi. Vieną dieną Celeste pasakė, ką reikia padaryti, kad jos abi būtų laimingos amžinai ir Treisė viską padarė.
1999 metų spalio 2-osios naktį S. Beardas pabudo nuo skausmo ir beprotiško skausmo ir su siaubu pamatė, kaip jo žarnos per didžiulę žaizdą pilve veržiasi į paviršių. Milijonierius paskambino į greitąją pagalbą ir pralemeno: „Mano viduriai iššoko iš pilvo. Mano pilvas susprogo.“ pasirodo, kažkas šovė senoliui į pilvą. Gydytojai ilgai kovojo dėl S. Beardo gyvybės, jis lyg ir pradėjo taisytis, tačiau 2000 metų sausio 21 dieną mirė.
Policija gan greitai aptiko „trenktos Treisės“, kaip ją vadino Celeste dukterys, pėdsaką. Balistinė ekspertizė parodė, kad nusikaltimo ginklu tapo šautuvas, kuris priklausė Tartlton. Tyrėjai buvo beveik tikri, kad dėl žmogžudystės kalta Celeste, tačiau Treisė užsispyrusi tylėjo. Tuo tarpu C. Beard ėmėsi vyro kreditinių kortelių. Nuo spalio iki gruodžio, kol dar Stevenas buvo gyvas, apsipirkimams ir įvairioms pramogoms ji išleido 570 tūkst. dolerių.
2001 metų vasarį Tarlton buvo nuteista už žmogžudystę ir buvo pasodinta į kalėjimą. Celeste nelaimei, kaliniams buvo leista skaityti laikraščius. Po 18 mėnesių buvusi bibliotekininkė perskaitė, kad jos mylimoji penktą kartą ištekėjo, bet šį kartą jos sutuoktiniu tapo jaunas barmenas. Kankinama pavydo, Tarlton paprašė iškviesti ją į apklausą ir pareiškė: „Aš tai padariau vardan Celeste.“
Teismas pripažino C. Beard kalta dėl vyro nužudymo ir nuteisė iki gyvos galvos. Šiuo metu „šopingo“ gerbėja sėdi kalėjime ir į laisvę galės išeiti ne anksčiau 2043 metų.
