Krizės apimta Vokietija švenčia savo valstybės šešiasdešimtmetį. Nors ir yra panašumų su ekonomine padėtimi, sudariusia sąlygas į valdžią ateiti Adolfui Hitleriui, šiuolaikinė Vokietija pajėgi atsispirti ekstremizmui.
Karo žaizdos dar nebuvo užgijusios, kai prieš 60 metų gimė moderni Vokietija. Praėjus vos ketveriems metams po kapituliacijos šaliai buvo leista viską pradėti iš naujo - remiantis nauja Konstitucija buvo įsteigta Vokietijos Federacinė Respublika.
Nuo to laiko Vokietija iškilo kaip viena gerbiamiausių ir turtingiausių pasaulio valstybių, viena pagrindinių Europos Sąjungos ramsčių ir viena stipriausių pasaulyje ekonomikų. O dabar šalis susiduria, kanclerės Angelos Merkel žodžiais, su vienu didžiausių per visą istoriją iššūkių - būtinybe įveikti pasaulinę krizę, kuri grasina sumalti į eksportą orientuotą Vokietijos ekonomiką.
Istorijos pamokos.
Vokietija išgyvena didžiausią nuo pokario laikų recesiją. Dramatiškas ekonomikos smukimas ir vis augantis nedarbas daug kam primena 1929 metų ekonomikos krachą, kuris sukūrė sąlygas nacių ideologijai suklestėti. Žurnalo "Der Spiegel" viršelis tiesmukai ragina pamastyti: "Ar istorija kartojasi?" Vienas Vokietijos profesinių sąjungų lyderis neseniai perspėjo, jog didžiulis nedarbas gali sukelti "socialinius neramumus" kaip ketvirtąjį dešimtmetį. Tuomet susiskaldžiusios Veimaro Respublikos partijos nesugebėjo sudaryti stabilios daugumos, susivienyti ir neleisti A.Hitleriui iškilti į valdžią.
Nepaisydami šių ekonominių paralelių, politologai nelinkę manyti, kad 2009-aisiais pasikartos 1929-ieji. Politikos mokslų profesorius Oskaras Niedermayeris tiki Vokietijos demokratijos brandumu. Jo manymu, ekonomikos stebuklas po karo padėjo sustiprinti žmonių demokratines pažiūras ir sukurti stiprią politinę sistemą. Vokietijai negresia visuotinis skurdas, koks buvo tuomet.
Stiprios partijos
Po Antrojo pasaulinio karo nustatyta politinė sistema leido susikurti dviem didelėms partijoms: centro dešiniųjų Krikščionių demokratų (CDU) ir centro kairės Socialdemokratų (SPD). Dar neišblėsus prisiminimams apie kraštutinių dešiniųjų diktatūrą bei Antrąjį pasaulinį karą ir pašonėje turint komunistinį Rytų bloką šios partijos dominavo Vokietijos politikos peizaže ir neleido ekstremistinėms partijoms pakelti galvų. Įstatymas, reikalaujantis surinkti ne mažiau kaip 5 proc. balsų, neleido ekstremistams patekti į parlamentą.
Konservatyvi CDU įsitvirtino kaip puoselėjanti religines ir verslo vertybes, o SPD tapo profesinių sąjungų partija, kurią dar labiau į kairę nustūmė krikščionių demokratų akcentuojama socialinė atsakomybė ir socialiai atsakinga rinkos ekonomika.
Trečioji partija - Laisvųjų demokratų (FDP) - rado savo nišą tarp vidurinės klasės profesionalų, kuriuos traukė liberalizmas ir piliečių laisvės. 1980 metais šią tripartinę sistemą sudrumstė pirmi Europoje savo partiją įkūrę žalieji. Natūralus politinis partneris jiems buvo SPD, o FDP teliko įkristi į CDU kišenę.
Visa ši sistema dar kartą buvo supurtyta, kai 1990 metais Vokietija buvo suvienyta. Tuomet iš Rytų Vokietijos socialistų gimė Kairioji partija, į kurios pusę perbėgęs ir vairą į savo rankas perėmęs SPD lyderis Oskaras Lafontaine'as sustiprino rinkėjų pasitikėjimą.
Išmoko dirbti kartu
Visos šios penkios pagrindinės Vokietijos partijos jau rengiasi rinkimams, vyksiantiems rugsėjį, ir stebi viena kitą, kuri galėtų būti koalicijos partnerė. Profesorius O.Niedermayeris mano, kad krizė nepakirs žmonių tikėjimo rinkos ekonomika ir demokratija. "Esant krizinei situacijai žmonės nelinkę į politinius eksperimentus ir mieliau laikosi to, kas jau patikrinta bei žinoma", - sako jis.
Politologo nuomone, yra dar viena labai paprasta priežastis, kodėl Vokietijai negresia politinis ekstremizmas - vokiečiai išsiugdė į konsensą orientuotą demokratijos suvokimą.
Ar Vokietija įveiks pasaulinės krizės iššūkius, kaip praeityje įveikė ir kitus, priklausys nuo jos vyriausybės gebėjimo dirbti tiek su vidaus partneriais, tiek ir su kitomis šalimis.
