Prieš 70 metų Normandijoje išsilaipino pirmieji sąjungininkų kariuomenės daliniai ir pradėjo Vakarų Europos išvadavimą nuo nacių okupacijos. Iki šiol ši operacija laikoma didžiausia ir sudėtingiausia invazija iš jūros per visą karo istoriją.
Nors per pirmą mūšio dieną žuvo tūkstančiai sąjungininkų kareivių, jis laikomas sėkmingu ir vertinamas kaip įvykis, išgelbėjęs pasaulį nuo blogio.
Pasiruošimui – milžiniški resursai
Dwightas Eisenhoweris – vyriausiasis sąjungininkų pajėgų vadas Europoje, kuriam turėjo paklusti oro, žemės ir vandens daliniai, šią operaciją vadino kryžiaus žygiu, kurio užduotis – išlaisvinti Europą nuo užsitęsusios ir žiaurios nacių priespaudos. Generolas neslėpė, kad kova bus sunki, nes priešas patyręs ir gerai ginkluotas, tačiau nebuvo kitos išeities – laisvo pasaulio žmonės turi žygiuoti į pergalę.
Prieš operaciją į Didžiąją Britaniją buvo surinkti 2 mln. karių iš Amerikos, Anglijos, Australijos, Kanados, Lenkijos, Norvegijos, Nyderlandų, Prancūzijos, Čekoslovakijos ir dar kelių kitų šalių. Drauge su karo inžinieriais, technikais, ryšio ir kitų paslaugų tiekėjais prie Normandijos invazijos prisidėjo apie 3 mln. žmonių.
Karo istorikas ir sociologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Deividas Šlekys pastebi, kad dažniausiai užmirštama pirmoji kritinė fazė, į kurią buvo įdėta labai daug darbo. „Pasiruošimas ir darbas yra įspūdingas: kiek žmonių, kiek resursų, koks planavimas. Be to, maskavimas, kad vokiečių žvalgyba to nesužinotų. Kiek apgaulės elementų prireikė“, – primena jis.
Pajėgos – pripučiami tankai ir medžiaginiai lėktuvai
Viena pagrindinių sąjungininkų užduočių, ruošiantis atidaryti Antrąjį frontą Normandijoje, buvo suklaidinti vokiečius tiek dėl invazijos vietos, tiek dėl laiko, o tam reikėjo sukurti atskiras pajėgas su tikru generolu ir karių daliniais, kurie, kaip ir kaip komiška, aplink save buvo išrikiavę pripučiamų tankų, medžiaginių lėktuvų ir netikrų laivų divizijas. Visa tai tam, kad vokiečiai iš lėktuvų klaidingai identifikuotų fronto judėjimo startą ir klaidingai dislokuotų savo kontratakos pajėgas.
„Sąjungininkai sukūrė fiktyvią kariuomenę su netikrais tankais, batalionais, bazėmis, kurioms vadovavo generolas George`as Pattonas. Kadangi Šiaurės Afrikoje jis daugiausia kovėsi prieš Erwiną Rommelį, šis irgi manė, kad, jei bus invazija, jai vadovaus G. Pattonas. Tai žinodami sąjungininkai G. Pattoną paskyrė fiktyvios kariuomenės vadu, kuri tarsi turėjo vadovauti invazijai Prancūzijos šiaurėje, Kalė regione“, – sako D. Šlekys.
Jo teigimu, kadangi Kalė buvo laikomos didžiausios koncentruotos vokiečių karinės pajėgos (nors viskas vyko Normandijoje), vokiečiai ėmė blaškytis. Jiems blaškantis, pradėjo aiškėti, kad pagrindinė invazija vyksta per Normandiją: „Vokiečiai tai suprato per vėlai, kai sąjungininkai jau buvo įsitvirtinę pakrantėje, galėjo tiesti pontoninius tiltus, išsikrauti ir t. t. Grubiai tariant, išsilaipinimo aikštelė jau buvo padaryta.“
Pirmą dieną – tūkstančiai žuvusių karių
Nors pagrindinės vokiečių jėgos liko kiek šiauriau nuo invazijos vietos, atplaukę pirmieji sąjungininkų daliniai buvo žiauriai apšaudyti bunkeriuose budėjusių nacių kareivių. Būtent pirmųjų sąjungininkų karių išsilaipinimas tiesiai į kulkosvaidžių salvių atakas ir yra daugelio vaizduotėje įsirėžęs Normandijos invazijos paveikslas.
Vadinamoji „D-Day“ – pirmoji operacijos diena, pasak istorikų, gana gerai atkartota daugiau nei prieš 15 metų Steveno Spielbergo sukurtoje kino juostoje „Gelbstint eilinį Rajaną“.
Pasak D. Šlekio, kruviniausias vaizdas vadinamas „Omahos paplūdimiu“. Per karą visko suplanuoti neįmanoma – išsilaipinant pasikeitusios srovės laivelius nunešė į kitą vietą kur statesnės uolos, o įtvirtinimai didesni ir pan. Be to, laivai, kurie turėjo karius pridengti iš jūros, taip pat turėjo plaukti į naują vietą. „Tai irgi užtruko. Tad, kol laivai plaukė, kariams teko tik su automatais ir viena kita granata lipti į uolėtą krantą ir bandyti įveikti bunkeryje pasislėpusius vokiečių kulkosvaidininkus. Dėl to buvo sužeista ir žuvo dar daugiau žmonių“, – teigia karo istorikas.
Vien pirmą dieną sąjungininkų pusėje buvo 10 tūkst. nukentėjusiųjų, iš kurių, skirtingais duomenimis, – nuo 2,5 tūkst. iki 4,5 tūkst. žuvusiųjų.
Žuvo dešimtys tūkstančių civilių
Po 70 metų Amerikos žurnalistų kalbinti dar likę gyvi šio karo veteranai prisimena, kad „D-Day“ jiems reiškė mirties dieną (angl. – death day), nes, išlipus tam tikrose Normandijos pakrantės vietose, galimybių išgyventi buvo nedaug. „Kiekvienas vyras, atvykęs į Omahos pakrantę ir išgyvenęs kulkosvaidžių atakas, buvo herojus. Visi plaukdami matė, kur yra išleidžiami ir ką tai reiškia“, – prisimena vienas veteranas.
Pasak VU dėstytojo D. Šlekio, kariai, kovojantys priešakinėse linijose, psichologiškai ir morališkai buvo ruošiami specialiai, nes tikimybė ten žūti tikrai didesnė. Tiems, kurie atvyko po kelių dienų, buvo daug lengviau, nes paplūdimys išvalytas, tiltai nuteisti, kareivinės ar palapinės, maisto davinys yra.
„O tie, kurie išsilaipino pirmi, ir sušlapo, ir maisto ilgai negavo, ir buvo sužeisti, o kiti ir galvas padėjo. Bet priešakinių linijų kariai žino, kad visą laiką bus smaigalyje, kad turi būti stipresni, grubesni, nors visada ir didesnė tikimybė žūti. Vis dėlto iš to ateina ir pasididžiavimas, kad priklausai elitui, prestižiniam daliniui“, – teigia D. Šlekys.
Nors karių aukų buvo labai daug ir vien per pačių sąjungininkų bombardavimą žuvo apie 20 tūkst. prancūzų civilių, operacijos pradžia buvo paskelbta su dideliu džiaugsmu ir vertinama kaip pavykusi. Prancūzų istorikas, Luveno katalikiškojo universiteto dėstytojas Philippe`as Perchocas neslepia, kad klaidų buvo, bet reikia suprasti, koks tai strategiškai sudėtingas mūšis, kaip sunku organizuoti jo logistiką.
„Bretanė ir Normandija buvo tiesiog puikiai paruoštos atremti išsilaipinimą: bunkeriai per visą pakrantę, mūrinė Atlanto siena, kliūtys vandenyje. Be to, tokio masto operacija buvo organizuojama pirmą kartą, technika tuo metu toli gražu neprilygo šiuolaikinei. Žinoma, žuvusiųjų buvo labai daug, bet ši operacija vis tiek sėkminga“, – teigia jis.
Beviltiškai priešinosi beveik metus
Praėjus penkioms dienoms, Prancūzijos pakrantėje jau buvo išlaipinta daugiau kaip 300 tūkst. karių, iškelta 55 tūkst. įvairiausios technikos vienetų ir daugiau kaip 100 tūkst. tonų reikalingų išteklių. Iš atplukdytų platformų pradėti statyti uostai, per Atlantą iš Didžiosios Britanijos tiesiama kuro linija. Karių ir technikos persvara – keliskart sąjungininkų naudai, Vokietija net teoriškai neturėjo galimybių laimėti karo dviem frontais.
P. Perchocas primena, kad vokiečiai sureagavo ne itin greitai, visi gerai žino istoriją – esą niekas nenorėjo žadinti Hitlerio, o be jo tiesioginio įsakymo daliniai iš šiaurinės pakrantės dalies negalėjo judėti visą naktį. Be to, vokiečiai dar turėjo sukti galvas ir dėl Rytų fronto. „Jie patys žinojo, kad tokio masto invaziją įmanoma atremti tik per išsikėlimo stadiją, tačiau to nepadarė ir vėliau jau buvo per vėlu, – kalba istorikas. – Sunku įsivaizduoti, kad vokiečiai galėjo visiškai neleisti išsilaipinti sąjungininkams, persvara buvo milžiniška, viskas, ką jie galėjo – tik užtęsti šitą fazę.“
Vokiečių kariai, kitaip nei spėjo Vakarų lyderiai, aršiai kovėsi iki pat galo. Iki šiol spėliojama, kodėl tokiomis beviltiškomis aplinkybėmis jie nepasidavė. Iš dalies dėl tokio atkaklumo karas su naciais tęsėsi dar beveik metus.
Ką būtų daręs vienas Stalinas?
Vakarų šalių, ypač prancūzų, amerikiečių, britų, istorinėje atmintyje Antrasis frontas suvokiamas kaip pergalės prieš nacius simbolis. Tai akivaizdu ir lankantis tų šalių muziejuose, ir skaitant jų mokslinius darbus. Vis dėlto istorinė tiesa ne visai tokia.
Pasak P. Perchoco, didžiausią krūvį patyrė Sovietų Sąjunga, Rytų fronte kariavusi gerokai prastesnėmis sąlygomis nuo pat karo pradžios. O Vakarų frontas įsitraukė jau gerokai nualinus vokiečius ir kariavo tik kiek daugiau nei metus.
Prancūzų istorikas sutinka, kad Vakaruose tai pats svarbiausias mūšis, nes būtent tada prasidėjo Europos atkovojimas iš nacių, bet negalima pamiršti, kad labiausiai prie pergalės prisidėjo ilgalaikės Rytų fronto pastangos. „Šią dalį Prancūzija linkusi nustumti į antrą planą. Manau, kad esminis karo lūžis įvyko Stalingrade. Tai buvo pirmas kartas, kai naciai turėjo atsitraukti. Taigi Antrojo pasaulinio karo pabaigos pradžia rytuose yra Stalingradas, o Vakaruose – Normandijos invazija“, – įsitikinęs mokslininkas.
Alternatyviosios istorijos atstovai, spėliojantys, kaip viskas galėjo pasikeisti, jei tam tikri įvykiai būtų neįvykę ar pasisukę kitaip, sako, kad ir be Vakarų fronto naciai, ko gera, būtų nugalėti, tik gerokai vėliau ir su daug daugiau aukų. Tačiau suprantama, kad, Stalinui išvadavus Vakarų Europą, kažin ar būtų galima kalbėti apie laisvę ar taiką. Kas atsakys, ar jis būtų norėjęs išlaisvintas šalis palikti gyventi savarankiškai? Taigi bet kokiu atveju, kaip mėgsta sakyti pasaulio lyderiai per Normandijos mūšio minėjimus, šią dieną pasaulis buvo išgelbėtas nuo blogio.
Invazijos 70-metis Prancūzijoje vėl minimas ypač entuziastingai. Tai svarbi šalies istorinės atminties dalis ir proga sukviesti pasaulio lyderius bei karo nugalėtojus ne tik iš Vakarų, bet ir Rytų šalių. Prieš 10 metų toks Rytų ir Vakarų lyderių susitikimas Normandijoje buvo vertinamas kaip pagaliau globalus, o ne lokalus požiūris į Antrąjį pasaulinį karą ir bandymas jo istoriją rašyti drauge, o ne atskirai.
Šįmet, kai tarp minėjimo svečių yra Barackas Obama, Vladimiras Putinas ir naujasis Ukrainos prezidentas, tvyro įtampa. Vėl neaišku, kaip bus toliau rašoma Europos istorija – kartu ar atskirai.
