Rusija paprasčiausiai tam neturi nei pinigų, nei žmonių resursų, įskaitant žemas pasaulines naftos kainas ir žemą gimstamumo lygį. Ji atsidurtų dar didesnėje izoliacijoje, jeigu ir toliau palaikys B. al Assado režimą, bei separatistus Donbase.
Neseniai Vašingtonas išplėtė sankcijų Rusijai sąrašą, įtraukdamas į jį dar 29 žmones ir 30 rusų bendrovių, taip pat ir tas, kurios yra registruotos Kipre, Suomijoje, Rumunijoje, Šveicarijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Toks sąrašo išplėtimas, be jokios abejonės, bus skausmingas Kremliaus elitui ir jo verslo partneriams.
Beveik visi nauji sankcijų objektai yra susiję su bendrovėmis, priklausančiomis Rusijos prezidento Vladimiro Putino draugams ir bendražygiams: valstybinis naftos gigantas „Rosneft“, kurį valdo Igoris Sečinas, Rusijos gynybos konglomeratas „ROSTEK“, kuriam vadovauja Viktoras Čemezovas, o taip pat ir bendrovės, priklausančios Genadijui Timčenkai.
Rusija suaktyvino savo veiksmus Sirijoje, siekdama patenkinti Maskvos siekius Artimuosiuose Rytuose stoti į vieną gretą su JAV. Norėdama pasiekti šį tikslą, Maskva tiekia sunkiąją ginkluotę B. al Assado režimui. Ji tikisi, kad tai padės jai tapti bet kokio konflikto sprendinio „būtinu dalyviu“. Tačiau tokiu atveju kyla rizika JAV ir Rusijos lėktuvų susidūrimui Sirijos danguje.
Nelaimei, Rusija niekaip negali pripažinti, kad kaip nacionalinė valstybė Sirija jau nebeegzistuoja – ją greičiau būtų galima pavadinti geopolitiniu lavonu. Nei Rusija, nei Iranas nesugebės išgelbėti B. al Assado režimo. Tačiau Rusija stengiasi išgelbėti alavitų centrą, siekiant išsaugoti savo karines bazes Tartuse ir Latakijoje.
Krymo aneksija tapo pirmuoju žingsniu Rusijai bandant susigrąžinti įtaką Viduržemio jūroje ir Indijos okeane. Karinių jūros pajėgų projekcija Sirijoje – tai antrasis žingsnis. Sekantis žingsnis bus bandymas apginti karines jūrų bazes Egipte, Raudonojoje jūroje, Indijos okeane ir Persijos įlankoje. Tuo metu kai Europa bando susidoroti su pabėgėlių antplūdžiu, Rusija išdėsto savo nutolusį perimetrą Artimuosiuose Rytuose, siekiant sutrikdyti „Islamo valstybės“ veiklą Šiaurės Kaukaze, ypač Čečėnijoje ir Dagestane.
Vakarai tęsia Kremliaus spaudimą tikintis, kad pavyks priversti Maskvą laikytis Minsko susitarimų. Tačiau, sprendžiant iš pirminės Rusijos reakcijos, tai tuščios viltys. Rusija ir toliau tiekia pagalbą Donbaso smogikams, kuriuos pateikia kaip „nekaltas aukas“. O Maskvos valdininkai, nuo politiko ir artisto Josifo Kobzono iki informacinės agentūros vadovo Dmitrijaus Kiseliovo, skundžiasi tuo, kad jiems uždraudė lankytis Europoje.
Šiandien Kremlius yra panašus į katiną, kuris užstrigo medyje. Jis nežino, kaip jam nusileisti, ir todėl panikuodamas ropščiasi toliau į viršų. Vašingtonas ir Briuselis deda didžiules pastangas tam, kad įkalbėtų jį leistis žemyn. Laikas parodys, ar sankcijos sugebės privesti prie deeskalacijos.
Panika, nepaisant propagandos televizijoje, jau pradėjo dygti Rusijos politinės klasės rate, ypač finansinių technokratų gretose. Numatant tai, kad naftos kainos svyruoja tarp 40-50 dolerių už barelį, valstybės rezervų Rusijai užteks geriausiu atveju porai metų. 1998-ųjų krizės ir išėjimo iš jos grafikai buvo „V“ formos. 2008-ųjų buvo labiau panašus į „U“ raidę – tai yra kritimo ir atsistatymo procesai vyko daug lėčiau. Dabartinė krizė labiau primena raidę „L“, nes artimiausiu metu Rusijai vargu ar pavyktų atsigauti.
Iš dalies problemą sudaro ksenofobiškas, paranojinis Rusijos elito požiūris į Vakarus. Daugelis jų atstovų išsilavinimą įgijo sovietų laikais ir sugėrė visą neapykantą Vakarų institutams. Jie neigia spaudos laisvę, įstatymo diktatūrą, sąžiningo valdymo ir socialinio pakantumo principus, pripažindami tik korupciją.
Toks politinis rigidiškumas pakerta Rusijos galimybes vykdyti struktūrines reformas, būtinas normaliai šalies integracijai į šiuolaikišką globalią ekonomiką. Vietoje to, kad eksportuotų maisto produktus, Rusija naikina užsienio gamybos mėsą ir sūrį. Vietoje to, kad kurtų naujus vaistus, jie atsisako importuoti medicinos įrangą, kurios jai pačiai labai reikia.
Ekonominis nuosmukis sudavė rimtą smūgį Kremliui. Didieji naftos ir dujų projektai, tokie kaip „Sibiro jėga“ ir dujotekis iš Sibiro į Kiniją „Altajus“, buvo paleisti, kai dujos kainavo 360 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Šiandien „Gazprom“ Europoje dujas parduoda po 220-250 dolerių, o Kataras pasirašo šešerių metų tiekimo sutartis už dar mažesnę kainą. Neseniai aptikti Viduržemio jūroje dujų klodai gali paversti Izraelį ir Egiptą dar vienu šio gamtinio resurso šaltiniu Europai.
Siekiant padidinti savo energetinio saugumo lygį, Europai būtina apriboti rusų energijos resursų vartojimo lygį. Ateities naftos sandoriai po 60 dolerių už barelį negalima pavadinti geru ženklu Rusijos ekonomikai, priklausomai nuo naftos. Maža to, spėjimas, kad ekonomikos nuosmukis Rusijos gali tęstis iki pat 2017-ųjų, yra visiškai realus. Jis gali pasiekti žemiausią tašką kaip tik 1917-ųjų spalio revoliucijos 100-ųjų metinių dieną.
Deja, vietoje efektyvių reformų, Maskva pasirinko Dėdės Semo kaltinimo kelią. Katinas ant medžio ir toliau kapanojasi į viršų. Reikia tikėtis, kad Vakarų sankcijos padės Rusijai grįžti į realybę ir išvengti visiško chaoso.
