Tuo metu prancūzų prezidentas Emmanuelis Macronas neseniai įvykdė kai ką neįtikėtino: jo nauja partija „Pirmyn, respublika“ gavo precedento neturinčią daugumą Prancūzijos parlamente. Vokietijos kanclerė Angela Merkel, tikėtina, pasiliks savo pozicijoje dar ir trečiajai kadencijai, nes vokiečių rinkėjai vis dar renkasi centristines partijas. Net ir Italijoje, kur pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie populizmo proveržį, rinkėjai ką tik ryžtingai atmetė populistinę partiją vietos rinkimuose.
Prisimenate Senąją Europą? Sakė, kad ji miršta, kad ji praranda svorį, kad ji jau „lavonas“, su kuriuo britai nebeturi nori sietis. O dabar pasirodė, kad viskas yra kitaip. Netikėtai Europa pradėjo atrodyti stabilesnė, teikti daugiau vilčių ir demonstruoti gerokai daugiau darnos. Ten vyksta derybos dėl reformų ir atsinaujinimo, o ne revoliucijos. Atsinaujino augimas. Ultradešiniųjų pergalės, apie kurias taip daug buvo skalambyta, nevirto kūnu.
Paryžius ir Berlynas išlieka sąjungoje ir užtikrinti savo jėgomis, tuo metu kai Vašingtonui ir Londonui šiuo metu būdingas susiskaldymas. Supuvo kažkas anglosaksų pasaulyje, bent jau JAV ir Jungtinės Karalystės ašyje. Nors kol kas dar gerokai per anksti daryti galutines išvadas, žemiau bus išvardintos kelios galimos dabartinių įvykių priežastys.
Nelygybė
Didžiojoje Britanijoje ir JAV fiksuojamas aukštesnis pajamų nelygybės lygis, negu daugelyje kitų išsivysčiusio pasaulio šalių – vienareikšmiškai aukštesnis lygis, negu Vokietijoje ir Prancūzijoje. Nors gana sunku įrodyti, kad nelygybės lygis auga – kai kuriais duomenimis remiantis, nuo 2008-ųjų nelygybės lygis net kažkiek nukrito – Didžiosios Britanijos ir JAV gyventojai rimtai sunerimę dėl šios problemos. Tokia įvykių eiga, tikėtina, aiškinama tuo, kad abi šalys tolerantiškai žvelgė į oligarchų iškilimą: milžiniški korporacijų vadovų atlygiai, prabangaus nekilnojamo turto kiekio augimas ir milijardierių „bedvasiškumas“ žiniasklaidoje ir politikoje taip pat paveikė rinkėjų nuomonę.
Socialinės sferos finansavimo mažinimas
Lyginant su daugeliu kitų išsivysčiusių šalių, Didžioji Britanija ir JAV socialinėms reikmėms leidžia mažiau lėšų. JAV užima vieną iš apatinių eilučių šiame sąraše, Didžioji Britanija artėja prie viduriuko, tačiau gerokai žemiau Vokietijos ir Prancūzijos. Tačiau šiuo atveju tai, kaip žmonės priima susidariusią situaciją, taip pat gali turėti didžiulę reikšmę. JAV diskusijos dėl sveikatos apsaugos sistemos itin apsunkino situaciją. Didžiojoje Britanijoje grieto taupymo priemonės (kurios nepadėjo susitvarkyti su biudžeto deficitu) privedė prie tokio socialinės srities finansavimo mažinimo, kad žmonės tiesiog nebegalėjo į tai nekreipti dėmesio. Siaubingas gaisras daugiaaukščiame name Londone iššaukė krūvą klausimų dėl gaisrininkams apkarpyto finansavimo.
Anglų kalba
Tai gali nuskambėti gana keistai, tačiau jūs susimąstykite: anglų kalbos naudojimas pasaulinėje prekyboje, iš vienos pusės, atnešė didžiulę naudą JAV ir Didžiosios Britanijos prekybai, iš kitos – pavertė šių šalių ekonomiką ir politiką atviresnę išorės įtakai, apsunkino jos sureguliavimo procesus ir, tikėtina, pavertė jas mažiau stabiliomis. Anglų kalba taip pat tapo skaitmeninės revoliucijos ir interneto kalba. Naujosios technologijos iš pradžių pasirodo JAV bei Didžiojoje Britanijoje, ir tokie eksperimentai yra neišvengiami, tačiau jie gali išprovokuoti sutrikimus ir nelaimes. Neįtikėtina ir nelaukta politinė nostalgija – melancholija dėl „paprastų 1950-ųjų laikų“ – gali būti atspindima to, kad pastaruoju metu JAV bei Didžiojoje Britanijoje vyko pernelyg daug audringų pokyčių.
„Brexit“ ir Trumpo efektas
Priešingai prognozėms referendumas dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos ir stipraus susiskaldymo britų politikų gretose išprovokavo Europos Sąjungos bei centro partijų palaikymą visame žemyne. Prezidentas Trumpas ir chaosas Baltuosiuose rūmuose savo ruožtu susilpnino tų partijų, kurios buvo laikomos jo sąjungininkėmis, palaikymą. Savo šalių rinkimuose Norbertas Hoferis Austrijoje, Geertas Wildersas Nyderlanduose ir Marine Le Pen Prancūzijoje pademonstravo daug kuklesnius rezultatus, negu buvo prognozuota. Ultradešinieji netenka svorio Vokietijoje. D. Trumpo ir Th. May kontaktai, tikėtina, taip pat susilpnino ir jos pozicijas.
Balsavimas
Politinių pokyčių epochoje, proporcinių rinkimų sistemos išaugina daug platesnį ir lankstesnį politinių partijų ratą, lyginant su dvipartine anglosaksų sistema. Permainų laikais didžiosios partijos, kurios, iš esmės, atstovauja koalicijas – respublikonai, demokratai, toriai ir leiboristai – gerokai sunkiau reformuojasi, ir jomis gerokai sunkiau valdyti. Rinkėjai, kurie negali surasti tinkamo varianto tarp tų, kurie jiems yra siūlomi, palaiko „outsiderius“, tokius kaip Trumpas ar leiboristų lyderis Jeremy Corbynas. Dabar gana sunku įsivaizduoti, kaip JAV ar Didžiojoje Britanijoje į valdžią ateina partija E. Macrono „Pirmyn, respublika“.
Išpuikimas
Didžioji Britanija – tiksliau, Anglija – ir JAV iki šiol tiki savo išskirtinumu. Daugelis jų politinės klasės atstovų – „Amerika pirmiau visko“ šalininkai, o kai kurie „Brexit“ šalininkai – iki šiol tiki tuo, kad jų šalys gali klestėti ir be visokių sąjungininkų. Prancūzų ir vokiečių rinkėjai turi visiškai kitą istorinę patirtį. Daugelis jų iki šiol nori būti ekonominių ir karinių aljansų narėmis. Senoji karta baiminasi ekstremizmo iškilimo ir iš esmės elgiasi atsargiau, lyginant su savo bendraamžiais anglosaksų pasaulyje.
Sėkmė
Jeigu kelių pastarųjų metų rinkimų rezultatai būtų kitokie, dabar JAV ir Didžiajai Britanijai būtų vadovavę atitinkamai Hillary Clinton ir Davidas Cameronas. Tuomet mes neturėtume būtinybės aptarinėti didžiosios daugumos šių klausimų.
