Pasaulyje galima surasti ne vieną vietą, kurioje buvo įvykdytas nusikaltimas. Esama namų, kurie slepia tokias šiurpias paslaptis, kad juose nė už ką neapsigyventų joks naujakurys.
28-asis kotedžas
Keturiolikmetės Šeilos Šarp šeima vasaras dažniausiai praleisdavo populiariame Kalifornijos kurorte Kedyje, esančiame Siera Nevados kalnuose. Vasaros pradžioje atvykusi šeima dažniausiai išsinuomodavo tą patį 28-ąjį namelį ir ilsėdavosi jame iki pat rudens.
Kai vieną rytą Š. Šarp grįžo iš greta gyvenančios kaimynės namų, kur nakvojo ir dalyvavo pižamų vakarėlyje, į kotedžą jos niekas neįsileido. Įėjusi pro neužrakintas duris, paauglė išvydo šiurpų vaizdą – baldai buvo išvartyti ir sulaužyti, sienos ir grindys aptaškytos krauju. Kambaryje Š. Šarp rado žiauriai sudarkytus savo motinos Siuzanos Šarp (36 m.), brolio Džono (16 m.) ir jo draugės Danos Vingeit (17 m.) kūnus. Š. Šarp jaunesnioji sesuo Tina (13 m.) buvo dingusi.
Klaikias skerdynes surengę žudikai į vidų galėjo patekti patykoję Dž. Šarpo ir jo draugės Danos, kurie grįžo pakeleivingais automobiliais iš netoliese esančio miestelio. Patekę į kotedžą žudikai šeimos narius surišo lipnia juosta ir metaliniu kabeliu. Aukos buvo kankinamos daugiau kaip 10 valandų, užpuolikai buvo ginkluoti mėsiniais peiliais ir plaktukais. Nors kitas namelis stovi vos už keleto metrų, kaimynai tikino nieko įtartina nepastebėję ir negirdėję jokio triukšmo.
Policija netrukus išsiaiškino, kad jauniausioji šeimos narė Tina Šarp taip pat buvo kankinama su savo šeimos nariais. Jos surasti policininkams nesisekė. Kraupios bylos tyrėjai netrukus nustatė, kad žiaurų nusikaltimą įvykdė du žudikai, bet jiedu taip niekada ir nebuvo surasti.
Iš pradžių manyta, kad su nužudymais gali būti susiję kaimynai, kurie lemtingąją naktį pakvietė nakvoti Šeilą Šarp, tačiau įtarimai nepasitvirtino. Kriminalistai taip pat kėlė versijas, jog šeimą žiauriai išžudyti galėjo satanistų grupuotės nariai ar su narkotikų bizniu susiję asmenys, supainioję Šarpų šeimą su kitais.
Praėjuso 3 metams, maždaug už 80 kilometrų nuo kotedžo prie krioklio buvo rasta nusikaltimo vakarą dingusios Tinos galva.
Po šiurpių žudynių kotedžų miestelis ištuštėjo – juose niekas nebenorėjo ilsėtis. Savininkas Garis Molatas bandė verslą parduoti, bet pirkėjų taip ir neatsirado. Netrukus kotedžuose įsikūrė asocialūs asmenys, bet 28-asis namelis taip ir liko tuščias. Sklido gandai, esą jame vaidenasi. Valkatos tikino girdėję iš ten sklindančias aimanas ir dūžtančio stiklo garsus, esą ne kartą viduje matę judant šešėlius.
2004 metais 28-asis kotedžas buvo nugriautas, o apie Šarpų šeimos tragediją buvo pastatytas filmas „Nepažįstamieji“.
Ekskursijos į žudynių rančą
Jeigu vienas iš dviejų baisiausių Kalifornijos žudikų maniakų nebūtų buvęs sučiuptas parduotuvėje vagiliaujantis, jis su sėbru greičiausiai ir toliau būtų tęsęs protu sunkiai suvokiamus nusikaltimus.
Kai amerikietis Leonardas Leikas ir kinas Čarlzas Ngas kankindami savo aukas nutraukė metalinį trosą, jiems būtinai prireikė kito. Pardavėjas pastebėjo, kaip Č. Ngas bando užsikišti trosą už kelnių ir nepastebėtas išsliūkinti iš parduotuvės, tad sulaikė vieną iš vagišių ir pranešė policijai. Č. Ngas spėjo pasprukti, bet policininkams pavyko sučiupti jo sėbrą L. Leiką. Pastarojo automobilyje jie aptiko nelegalų ginklą ir keletą asmens dokumentų, kurie priklausė be žinios dingusiems asmenims...
L. Leikas išdavė savo sėbro asmenybę ir prisipažino, jog slapstosi nuo FTB agentų. Daugiau nieko iš jo nepavyko išpešti – jis sugebėjo nepastebėtas praryti cianido kapsulę ir krito negyvas.
Praėjus keletui mėnesių Č. Ngas buvo sučiuptas Kanadoje, kai iš parduotuvės bandė pavogti... skardinę limonado. Jo mašinoje aptikti įkalčiai teisėsaugininkus atvedė į priemiesčio rančą Kalavero kaime, kurią abu žudikai buvo pavertę tikrais siaubo namais.
Pradėjus rančos kratą, netrukus paaiškėjo, kad šis tyrimas atskleis vieną šiurpiausių visoje kriminalistikos istorijoje nusikaltimų. Beveik apleisto namo sienos buvo apšaudytos ir skylėtos, aptaškytos krauju. Kieme buvo įrengta didelė deginimo krosnis, išmindžiota pieva, kurioje tebebuvo švieži vilkimo pėdsakai, o kitoje pusėje, atokiau nuo namo, įrengtas bunkeris, kuris, kaip netrukus paaiškėjo, buvo kankinimų vieta. Apieškoję teritoriją pareigūnai aptiko 12 kūnų ir dar 18 kilogramų žmonių kaulų. Netrukus nustatyta, kad dviejų maniakų aukomis tapo mažiausiai 25 žmonės.
Buvę jūreiviai L. Leikas ir Č. Ngas susitiko kariuomenėje ir netrukus susidraugavo, o po kurio laiko sugalvojo savo makabriškas svajones paversti realybe. Viename vėliau policijos paviešintame videoįraše užfiksuota, kaip Č. Ngas pasakoja, jog didžiausia jo svajonė yra pagrobti, įkalinti moterį ir paversti ją sekso verge. Sėbrai ketino bunkeryje uždaryti keletą moterų, su kuriomis galėtų susilaukti palikuonių ir... „atkurti populiaciją“, jeigu įvyktų atominis karas. Rančoje rastose vaizdo kasetėse iš tiesų buvo užfiksuota, kaip abu niekšai prievartauja, kankina ir žudo savo aukas. Tarp nelaimėlių, kurie papuolė į maniakų nagus, buvo ir keletas vyrų, tarp jų – ir paties L. Leiko brolis, taip pat mažiausiai du vaikai.
1999 metais Č. Ngas buvo nuteistas mirties bausme, o ranča tapo tikru turistų traukos tašku. Čia pradėtos rengti ekskursijos, per kurias pasakojamos šiurpiausios nužudymų detalės.
Studenčių skerdynės bendrabutyje
Vienintelė Kora Amurao liko gyva po žiaurių žudynių, įvykdytų Čikagoje, Rytų 100-osios gatvės 2319-uoju numeriu pažymėtame bendrabutyje, kuriame gyveno medicinos studentės. Aštuonios jos kambario draugės tapo žvejo Ričardo Speko aukomis...
K. Amurao sugebėjo pasislėpti po lova. Neišleidusi nė menkiausio garso ji girdėjo, kaip maniakas prievartauja, kankina ir žudo jos drauges. Tik praėjus keletui valandų po to, kai R. Spekas išėjo iš bendrabučio, K. Amurao išdrįso išlįsti iš palovio ir kreiptis į policiją. Nusikaltimo vietą pamatę apsivėmė net labiausiai patyrę kriminalistai. Viena iš merginų buvo išrengta ir išžaginta, o vėliau pasmaugta kambaryje ant sofos. Dar dvi merginos rastos antrame bendrabučio aukšte, abiem buvo perdurtos širdys. Dar viena maniako auka buvo rasta vonios kambaryje – ekspertai suskaičiavo, kad jai peiliu buvo smeigta mažiausiai 18 kartų. Kitoms aukoms R. Spekas perrėžė gerkles, nulaužė galvas arba pasmaugė jų pačių apatiniais. Visos merginos buvo taip sudarkytos, kad bendrabučio valdytojui pavyko atpažinti tik tris iš jų.
Nepraėjus nė parai po kraupaus nusikaltimo, policija sulaikė R. Speką jo namuose.
Našlės motinos ir žiauraus patėvio užaugintas R. Spekas nuolat girtaudavo. Buvo vedęs ir išsiskyręs, o buvusi sutuoktinė jį apkaltino išprievartavimu. R. Spekas jau ne kartą buvo pakliuvęs į policijos akiratį ir apklaustas dėl keleto išžaginimų ir nužudymų, bet įkalinti jo nepavykdavo.
Teisme R. Spekas sakė esą nieko nepamenąs iš tos nakties, kai nužudė 8 studentes, mat buvęs visiškai girtas, be to, išgėręs kažkokių vaistų. Teisėsaugininkai nustatė, kad įsilaužęs į bendrabutį jis surišo studentes, o paskui po vieną kankino ir žudė.
R. Spekas buvo nuteistas mirties bausme, tačiau jos nesulaukė – 1991 metais kalėjime pats gavo galą nuo širdies smūgio. Prieš mirtį dar buvo spėjęs duoti interviu vietinės televizijos žurnalistui – sakė geriantis hormonus ir ketinantis pasidaryti lyties keitimo operaciją, mat svajojantis tapti moterimi.
Šiandien tas bendrabutis tebestovi, bet yra nenaudojamas ir apleistas.
„Akistatos“ inf.
