Roman Nazarenko, Ukraina
Kada pasibaigs Kremliaus sukeltas Rusijos ir Ukrainos karas, prasidėjęs nuo Krymo okupacijos? Pirmieji Kremliaus asmenys vis kartoja, kad Rusija yra už taikų konflikto Donbase sureguliavimą, o prezidentas P. Porošenka prieš pat Naujuosius, 2015 metus pareiškė, kad yra „išskirtinai už politinį karinio konflikto sprendimą“.
Tris savaites aš praleidau Severodonecke, mieste, kurį kontroliuoja Ukrainos valdžia ir kuris yra už 30 km nuo fronto linijos. Čia aš savo diplominiam darbui filmavau dokumentinį filmą apie įvykius Donbase. Filmo tema – karas.
P. Porošenka tikisi, kad derybos Minske artimiausiu metu atneš taiką. Kitaip nei prezidentas, aš nepamačiau realių prielaidų karui užbaigti. Priešingai, bendraudamas su savanoriais, kurie kasdien Ukrainos kariams veža į priešakines linijas maisto produktus ir šiltus rūbus, su pensininkais, iš okupuotų miestų atvykstančiais į Severodonecką atsiimti pensijų, aš priėjau prie išvados, kad karas Donbase tęsis dar ilgus metus.
Pirmiausia, valdžia privalo pripažinti, kad savanoriai, aprūpinantys armiją būtiniausiais dalykais, ant savo pečių užsivertė Gynybos ministerijos funkcijas ir taip užtikrina šalies gynybinį pajėgumą. Jie palaikė kovinę armijos dvasią pačiais sunkiausiais tarpsniais, kai Strelkovo, Motorolos ir kitų karo vadų galvažudžiai užgrobinėjo Donecko ir Luhansko sričių teritorijas. Ir jeigu ne savanoriai – paprasti ukrainiečiai, kurie, pamiršę savo asmeninius reikalus, visiškai atsidėjo armijos aprūpinimui, fronto linija jau seniai būtų kažkur ties Charkovu. Ukrainos valdžia tai supranta, tačiau nenori sau to pripažinti.
Kaip nenori pripažinti ir kitų savo strateginių klaidų. Per spaudos konferenciją P. Porošenkai buvo užduotas klausimas, ar buvęs gynybos ministras Valerijus Heletėjus turės atsakyti už Ukrainos kariuomenės pralaimėjimą Ilovaisko katile. Ten žuvo apie 1000 Ukrainos karių ir apie 1500 buvo sužeista, tačiau tikslių skaičių Gynybos ministerija vis dar nepateikė.
Principinė prezidento pozicija šiuo klausimu galėtų sumažinti visuomenėje tvyrančią įtampą dėl vis dažniau pasigirstančios kritikos Ukrainos kariuomenės vadovybės atžvilgiu. Nereikėtų provokuoti naujo Maidano tarp karių savanorių, kovojančių priešakinėse linijose. Tačiau P. Porošenka pridengė V. Heletėjų nuo atsakomybės, pabrėždamas jo nuopelnus naujose Valstybės apsaugos valdybos viršininko pareigose.
Smogikus, kuriuos viskuo, ko reikia karui, aprūpina Rusija, sustabdė eiliniai kareiviai. Ukrainos kariuomenės generalitetas pasirodė esąs nepasirengęs šiam karui. Kabinetiniai generolai, vykdydami karines operacijas, pademonstravo savo nekompetenciją ir nesitikėjo eilinių kareivių, aukojančių savo gyvybę vardan Ukrainos nepriklausomybės, didvyriškumo.
Gynybos ministrą Heletėjų, atsakingą už Ukrainos karių patekimą į „katilus“, pakeitė išeivis iš milicijos gretų Stepanas Poltorakas. Kaip ir Heletėjaus atveju, Porošenka pasirinko ne kadrinį karininką, kaupusį patirtį realiose fronto situacijose, o „laiko patikrintą“ milicijos generolą.
Ir pati Ukrainos visuomenė, kurios dalis tebegyvena taip, lyg nieko ypatingo šalyje nevyktų, nepakankamai įvertina eilinių Ukrainos kareivių vaidmenį kare. Tokie žmonės, vis dar vadovaudamiesi sovietine tradicija, tiki prezidento „Taikos plano“ sėkme, kaip kadaise, daug nesvarstydami, pasitikėjo generalinio sekretoriaus nustatytu „teisingu partijos kursu“.
Kijeve gyvena daug pasiturinčių verslininkų, po miestą važinėja daugybė visureigių, o kariai į užduotis turi vykti apdaužytais, seniai turėjusiais būti nurašytais „uazikais“. Užuot kartu su savanoriais padėjęs kariuomenei, verslas vis dar viliasi pralaukti nuošalyje, naiviai tikėdamasis, kad karas jo nepalies. Toks požiūris tik užtęs karą, suteikdamas Rusijai galimybę manipuliacijoms įrodinėjant, kad ukrainiečiai nėra konsolidavęsi, nėra vieningi.
Sunkiausia, kas Ukrainos laukia artimiausiu metu, – tai ne infliacija ir net ne karas, o vertybių perkainojimo procesas, kurio sėkmė priklausys nuo daugelio veiksnių, ir pirmiausia nuo to, kiek laiko užtruks pilietinės visuomenės formavimasis. Kuo greičiau ji susiformuos, tuo greičiau pasibaigs karas. Bet ir pagal pačias palankiausiais prognozes šis procesas gali užtrukti iki dešimties metų.
Realizuoti Krymo scenarijų pietryčių Ukrainoje Kremliui sutrukdė ne šimtas turtingiausių (pagal „Forbes“ sąrašą) ukrainiečių. Tai padarė Grigorijus Tuka, Tatjana Ryčkova, Jurijus Kasjanovas ir šimtai kitų savanorių, nuo pat pirmų karo dienų prisiėmusių dalies valstybės funkcijų naštą. Pirmą kartą naujausioje Ukrainos istorijoje tauta susiorganizavo ir stojo ginti savo Nepriklausomybės.
72-ą vietą „Forbes“ sąraše užima verslininkas Aleksandras Tislenka. Jam priklausanti statybos kompanija „Altkom“ 2009 m. gavo grandiozinį užsakymą – pastatyti Donecko oro uostą. 2010 m. Tislenka gavo užsakymą statyti stadioną ir oro uostą Lvove. Tai atsitiko dėl to, kad Janukovyčiaus vyriausybėje vicepremjero, kuruojančio statybas, postą užėmė B. Kolesnikovas. Ir toks „legitimus“ verslas tęsėsi tol, kol įvyko Maidanas. Ukrainos kariai keletą mėnesių didvyriškai gynė Donecko oro uostą. Tislenkai, kaip ir kitiems verslininkams, kurių įmonės atsidūrė karo veiksmų zonoje, teks rinktis – būti su Ukraina ar su „pusiau valstybėmis“.
Severodonecko susivienijimas „Azot“ įeina į kompanijų grupės „Group DF“, priklausančios oligarchui Dmitrijui Firtašui, sudėtį. Įmonė pergyveno separatistų okupaciją ir liko Ukrainoje, kai jos kariuomenė praėjusių metų vasarą išvadavo Severodonecką. Tačiau kokios nors didesnės paramos kariuomenei susivienijimas neteikia. Batalionas „Černigov“, vadavęs miestą, vežioja sužeistuosius gydyti į Ščastję, Svatovą, Severodonecką mašinomis, padovanotomis jiems savanorių, o ne „Azoto“.
Net ir žvelgiant iš moralės taško, verslo atstovai nebegali elgtis taip, kaip anksčiau. Jie jau nebegalės nesiskaityti su eilinių ukrainiečių nuomone, nes dabar vienintelis jų verslo apsaugos nuo „rusų užgrobimo“ garantas yra ukrainiečių kariai. Oligarchai dar nežino, kaip reikia elgtis šioje situacijoje, tačiau skirtis su savo turtais, sukauptais per machinacijas ir korupciją, nenori.
Ukrainos visuomenė seniai peraugo savo korumpuotą, atsilikusią valdžią. Politiniai lyderiai jau nebegali vesti tautos paskui save. Pavyzdžiui, ar ukrainiečiams naujiena tapo L. Kučmos pareiškimas per pastarąsias derybas Minske, kad Putinas „nepaisys jokių išlaidų ir praradimų, kad tik pasiektų savo tikslą“? Nejaugi kas nors abejojo, kad, okupavęs Krymą, Putinas nesustos ir Donbase toliau įvedinės „rusų pasaulio“ tvarką?
Suteikdamas L. Kučmai subjekto, galinčio Ukrainos vardu vesti derybas Minske, įgaliojimus, P. Porošenka parodė, kad yra nepajėgus valdyti situacijos, nes Kučma autoriteto visuomenėje jau seniai nebeturi. Vadinamasis politinis elitas nieko itin naujo Ukrainos žmonėms pasiūlyti negali. Ankstesnis susitarimas nutraukti kovos veiksmus baigėsi separatistų puolimu. Po to, kai jie užėmė Debalcevę, iki pamatų ją sugriovę, į dabartines paliaubas reikėtų žiūrėti kaip į jų pasirengimą naujam puolimui prieš Ukrainos miestus. Gaila, kad tai supranta tik eiliniai kareiviai ir savanoriai, o Ukrainos valdžia šioje situacijoje nesistengia veikti aplenkdama separatistus.
