Iš įmonių vis labiau tikimasi pirmaujančio vaidmens, propaguojant žmogaus teises
Lyginant su bet kuriuo ankstesniu Coca-Cola vadovu, Neville Isdell yra neįtikėtinas šviesuolis. Jam vadovaujant, nealkoholinių gėrimų milžinė ėmė laikytis strategijos, kuria siekiama išplėsti besivystančiojo pasaulio aprūpinimą vandeniu, ypač Afrikoje, kur N. Isdell praleido 26 metus. Kompanija yra aktyvi kelių organizacijų, besirūpinančių žmogaus teisėmis, įskaitant Jungtinių Tautų Pasaulinį susitarimą (angl. United Nations Global Compact), narė. Nepaisant to, Isdell žmogaus teisių aktyvistai dabar kaltina „bendradarbiaujant“ su viena žymiausių pasaulyje žmogaus teisių pažeidėjų – Kinijos vyriausybe.
Be abejonės, finansuoti šios vasaros Pekino olimpines žaidynes Coca-Cola ir pulkui kitų didelių įmonių – General Electric, Johnson & Johnson, Kodak, McDonald’s ir Samsung – kažkada atrodė gera mintis. Manoma, kad rinkodaros atžvilgiu olimpinės žaidynės neša didžiulę naudą, tad Coca-Cola tai nuolat daro jau 80 metų.
Bet, kadangi Kinijos vyriausybei pro pirštus žvelgiant į Sudano valdžios vykdomus žiaurumus Darfūre Pekino žaidynės buvo pramintos „genocido olimpiada“, žmogaus teisių aktyvistai grasina, jog rėmėjų išleistas maždaug 1 mlrd. JAV dolerių nueis perniek ir tai, kas turėjo būti sąsaja su džiaugsminga sporto švente, virs sudėtingomis žalos reputacijai mažinimo pratybomis. Įmonės, viešai kritikuojančios Kiniją dėl žmogaus teisių, rizikuoja prieš save nuteikti ne tik jos valdžią, bet ir žmones – daugiau nei milijardą potencialių pirkėjų. Gresiančius pavojus iliustruoja pastarieji protestai Kinijoje prieš Prancūzijos mažmenininkę Carrefour kaip atkirtis Prancūzijoje vykusioms demonstracijoms už Tibetą.
Darfūre Coca-Cola užsiima gerais darbais – nuo skubios pagalbos teikimo vietoje iki susitikimų su „suinteresuotais asmenimis“, siekiant rasti išeitį iš krizės. Bet ar to Coca-Cola pakanka nusipirkti teisę viešai tylėti dėl Kinijos? Kaip sako Isdell, „užuot skelbę viešus pareiškimus, mes pasirinkome labiau tiesioginį ir, mūsų manymu, efektyvesnį kelią padėti sumažinti sukrečiančias žmonių kančias Darfūre“. To nepakanka, atšauna Human Rights Watch kartu su kitomis kampanijoje dalyvaujančiomis NVO.
Kyla pagunda tai palaikyti dar vienu pavyzdžiu senos, jau dešimtis kartų iškilusios takoskyros tarp politikos aktyvistų, kurie renkasi protestą, ir verslo realistų, kurie mieliau imasi „konstruktyvaus įsitraukimo“, – tarkim, debatų dėl sankcijų prieš apartheidą Pietų Afrikoje metu. Vis tik kovos dėl olimpiados iškreiptai atspindi dabartinį verslo ir žmogaus teisių aktyvistų santykių vaizdą. Šiandien stebina tai, kaip dažnai aktyvistai, didelės kompanijos ir vyriausybės sutaria dėl žmogaus teisių svarbos ir kartu dirba jų labui.
Šį naująjį konsensusą rodo tai, kad nauja JT specialiojo pasiuntinio žmogaus teisių klausimais John Ruggie ataskaita, siūlanti naujas taisykles, kurios aiškiai sako, kad įmonėms tenka atsakomybė aktyviai gerbti žmogaus teises, nesusilaukė rimtų prieštaravimų. Jei jos birželį bus priimtos Žmogaus teisių taryboje, kas atrodo tikėtina, tai bus pirmas kartas, kai JT žmogaus teisių mašinerija užima aiškią poziciją įmonių atsakomybės klausimu. J. Ruggie tikisi, kad taip įmonių ir vyriausybių pareigos taps aiškesnės ir bus pasiekta palankesnė pusiausvyra tarp legitimių investuotojų interesų gynimo ir investicijas priimančių šalių poreikio vykdyti savo žmogaus teisių įsipareigojimus.
Priėmus JT standartą, turėtų suaktyvėti pastangos apibrėžti geriausiąją praktiką, daugiausia bendradarbiaujant verslui ir NVO. Tai remsis pastarųjų metų darbu, prasidėjusiu po to, kai naftos gigantas Royal Dutch Shell įsivėlė į skandalą, susijusį su Nigerijos aktyvisto ir rašytojo Ken Saro-Wiwa nužudymu 1995 m. Be kita ko, NVO Global Witness kampanija sąlygojo Kimberley procesą, kuriuo siekiama neįsileisti į rinką deimantų iš konflikto zonų; kita bendradarbiavimo iniciatyva išsiplėtojo į elgesio kodeksą, reikalaujantį, jog įmonės tikrintų, kaip tie, kas atsakingi už jų saugumą pavojingose vietose, įskaitant ir vyriausybei paklūstančius kareivius, laikosi žmogaus teisių.
Pasaulinis susitarimas, kuris jį pasirašiusius įpareigoja laikytis tam tikrų pamatinių standartų, irgi populiarus. Jį pasirašė daugiau nei 3 tūkst. įmonių, įskaitant ir kelias Kinijoje. Nors susitarimas neturi aiškios politikos, jis veikia: 2006 m. iš signatarų sąrašo išbrauktos 335 įmonės.
Kinijos įmonės pamažu tampa jautresnės žmogaus teisėms, sako seras Mark Moody-Stuart, kalnakasybos milžino Anglo American tarybos pirmininkas. Kinų vadovai, sako seras Mark, daug geriau nei į kritiką reaguoja į kantrius paaiškinimus, kad senesnės daugianacionalinės korporacijos tapo žmogaus teisių rėmėjomis per savo išlaidas pajutusios, jog, kai šių teisių nepaisoma, atsitinka blogi dalykai. Nepaisant daugelio Kinijos valdžios trūkumų, jos propaguojamą „harmoningos visuomenės“ idėją kinų vadovai esą priima rimtai. Pasiremkite šiuo terminu, sako jis, ir jie supras.
Parengta pagal The Economist
