JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) praeitais metais leido savo administracijai pradėti parengiamąsias diskusijas su Kubos pareigūnais, bet norėjo, kad tos derybos vyktų į šiaurę nuo JAV sienos, toliau nuo akylų Vašingtono žiniasklaidos akių.
Iki 2013-ųjų birželio Kanadoje buvo surengtos tiesioginės derybos dėl JAV santykių normalizavimo su komunistų vadovaujama sala, o vėliau tarp abiejų šalių įvyko „virtinė diskusijų“, sakė vienas aukšto rango JAV administracijos pareigūnas.
Per maždaug pusantrų metų vykusį procesą abi pusės išnaudojo „daugelį“ ryšių kanalų, įskaitant JAV interesų sektorių Havanoje ir Kubos interesų sektorių Vašingtone, taip pat abiejų šalių misijas prie Jungtinių Tautų (JT).
Itin svarbiu katalizatoriumi reikšmingesnėms diskusijoms tapo šių metų vasaros pradžioje išsiųstas, anot pareigūno, „labai retas“ popiežiaus kreipimasis į B.Obamą ir Kubos prezidentą Raulį Castro (Raulį Kastrą).
Vatikano pranešime sakoma, kad Pranciškus savo laiškuose abiem lyderiams „paragino juos išspręsti humanitarinius klausimus, rūpimus abiem šalims, įskaitant kai kurių kalinių padėtį, kad būtų inicijuota nauja fazė santykiuose tarp abiejų šalių“.
Iki spalio abiejų šalių atstovai patogiai įsikūrė Vatikane, kur Šventasis Sostas „suteikė savo gerus biurus, skatindamas konstruktyvų dialogą dėl delikačių klausimų“, nurodė Vatikanas.
Ši nauja aplinka padėjo rasti „sprendinius, priimtinus abiem šalims“, pridūrė Vatikanas, kuris buvo vienintelė išorinė vyriausybė, dalyvavusi tose diskusijose.
Kritiškai svarbus popiežiaus palaikymas
Šią sėkmę nemaža dalimi lėmė Argentinoje gimusio Pranciškaus pastangos. Pirmasis iš Lotynų Amerikos kilęs popiežius savo laiškais Vašingtonui suteikė „didesnę paskatą ir postūmį mums judėti į priekį“, pažymėjo JAV pareigūnas.
„Popiežiaus Pranciškaus palaikymas ir Vatikano palaikymas buvo mums svarbus, žinant, kokią pagarbą Amerikos ir Kubos žmonės jaučia Katalikų Bažnyčiai, – pareigūnas sakė žurnalistams. – Prezidentas Obama nepaprastai gerbia popiežių Pranciškų, o jo asmeninis įsitraukimas buvo svarbus.“
Vatikano diplomatijos sėkmė buvo ne atsitiktinė, o jau seniai Šventojo Sosto ir Kubos Katalikų Bažnyčios vykdomų tarpininkavimo pastangų rezultatas pastaruoju metu vykusiame tos salos demokratizacijos procese.
Prieš kelis dešimtmečius 1962-asiasiais, kilus Kubos raketų krizei, tuometis popiežius Jonas XXIII įsikišo, mėgindamas atitraukti Vašingtoną, Kubą ir ją rėmusią Sovietų Sąjungą nuo branduolinio karo slenksčio.
Pastaraisiais metais Bažnyčia laipsniškai stiprino ryšius su Kubos režimu, nors tuo pat metu palaikė demokratinę opoziciją.
Vatikano atstovai reikalavo, kad būtų paleisti vyriausybės oponentai, tačiau nepalaikė griežtesnės pozicijos, deklaruojamos prieš Havanos režimą nusistačiusių aktyvistų, kurių daugelis yra susitelkę Floridos valstijos mieste Majamyje.
Popiežius Jonas Paulius II apsilankė Kuboje 1998 metais, o jo įpėdinis Benediktas XVI tai padarė 2012-aisiais. Oponuodami Havanos režimui, abu jie laikėsi pragmatiško požiūrio ir niekada neatsisakydavo dialogo su komunistine valdžia.
Abu pontifikai niekada neprašė pakeisti režimo, tik ragino vykdyti laipsniškus pokyčius.
Popiežius Pranciškus planuoja aplankyti Jungtines Valstijas ateinančių metų rugsėjį.
Kanados premjeras Stephenas Harperis (Stivenas Harperis) atsisakė atskleisti detalių apie slapta vykusias derybas, bet pripažino, kad to proceso pirminio etapo perkėlimas į jo šalį padėjo derybininkams išvengti žiniasklaidos dėmesio.
„Kanadai buvo malonu priimti aukštus pareigūnus iš Jungtinių Valstijų ir Kubos – tai jiems suteikė diskretumo, reikalingo vesti šias svarbias derybas“, – pažymėjo S.Harperis.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
