Vienintelė valstybė pasaulyje, pasiūlanti netgi daugiau nei trokšta širdis, aštuntajam pasaulio stebuklui prilygstantis nesibaigiančios prabangos kraštas ir pačių išrankiausių turistų rojus – Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE).
Užkariavo dykumą
Juose nėra nieko neįmanomo. Tai valstybė, kur apie viską galima kalbėti vartojant priesagą -iausias: aukščiausi pastatai, nuostabiausi fontanai, prašmatniausi viešbučiai, fantastiškiausia architektūra, saugiausia aplinka, o žmonės, jei ne laimingiausi, tai tikrai – turtingiausi.
Atostogoms JAE pasirinkusiai panevėžietei Linai Pakarklienei magėjo pamatyti, koks stebuklas per keliasdešimt metų sukurtas dykumoje. Smėlis ir dabar užima tris ketvirtadalius jaunos šalies teritorijos. JAE paneigė mitą, kad dykumoje, išskyrus žaliuojančias oazes, negali vešėti augmenija. Tiesiog smėlyje išdygusiuose stulbinančio grožio miestuose, nors svilina 45 laipsnių karštis, veši nuolat laistomos palmės.
Šeichų pasaulį slepia tvoros
Gruodį savo 40-ąjį jubiliejų švęsianti valstybė vietą pasaulio žemėlapyje pelnė tik pradėjus eksploatuoti naftos telkinius. 1971 m. septyni nepriklausomi emyratai – Abu Dabis, Dubajus, Šardžas, Adžmanas, Um el Kaivanas, Ras al Kaima ir Fudžaira susijungė, kad būtų sudaryti Jungtiniai Arabų Emyratai. Abu Dabis tapo šalies sostine, Dubajus – prekiautojų ir aukso miestu, pirkėjų rojumi, Artimųjų Rytų prekybos sostine.
Pasak L.Pakarklienės, tik 20 proc. Dubajuje įsikūrusiųjų yra etniniai gyventojai. Kiti Persijos įlankos perlo gyventojai – beveik 200 tautybių atstovai. Tokio kosmopolitiško mišinio nėra nė viename pasaulio kampelyje.
„Įvairovė riboja bet kokius etninius nesutarimus ir tolėliau į šiaurę rusenantis karas sukelia kur kas mažiau įtampos Dubajuje, nei daugelis mano“, – „Sekundei“ teigė L.Pakarklienė.
Anot jos, svetingumas ir geranoriškumas – svarbiausi JAE gyventojų bruožai, pastebimi šalies lankytojų. Kiekvienas atvykėlis bus pasitiktas su šypsena ir nepaprastu mandagumu. Tačiau, L.Pakarklienės teigimu, vietiniai arabai išlaiko tam tikrą išdidumą ir distanciją: saugodami savo papročius ir tradicijas, jie itin retais atvejais svetimšaliams atveria savo namų duris ar atskleidžia asmeninio gyvenimo niuansus.
Prabanga besimėgaujantys arabai lyg netyčia stengiasi palikti pravirus aukštomis tvoromis aptvertų savo ištaigingų kiemų vartus – plyšelį turistų smalsumui patenkinti. Nuo už jų atsiveriančio grožio ir prabangos atima žadą. O kiek sūnų turi ištaigingo kiemo šeimininkas, galima suskaičiuoti pagal pietų metu prie namo išrikiuotus prabangius automobilius.
Įdomu, kad vietinių arabų nepamatysi įsikūrusių stulbinančiuose daugiaaukščiuose dangoraižiuose – Koranas draudžia kurtis namus ten, kur gyvena Visagalis. Tačiau padangėse biurą įsitaisę arabai Visagalio neįžeidžia.
Pėsčiomis nevaikštoma
JAE susilieja XXI a. Vakarų kultūra su arabiška egzotika ir tradicijų puoselėjimu. L.Pakarklienė svarsto, kad galbūt todėl daugumai arabų svarbiausias dalykas gyvenime – ne darbas ir ne turtai, o šeima. Kadangi musulmoniškose šalyse darbo savaitė prasideda nuo sekmadienio, o baigiasi penktadienį, jau ketvirtadienio vakarais prasideda linksmybės – šeimos traukia į restoranus ar pramogauti, o gatvėse turistus stebina vadinamieji paradai – tiesiog pasivažinėti išriedėję arabų prabangūs automobiliai.
Kaip savaitgalio išvakarėse Lietuvoje pėsčiomis traukiama į miestų centrus, taip Dubajaus gyventojai atsipalaiduoja į savąjį žvelgdami pro automobilio langus. Tiesa, nerašyta taisyklė: du penktadienius iš eilės gatvėje pasirodyti ta pačia mašina – negarbė. Mašinomis būtina bent jau pasikeisti su artimaisiais.
Dubajus ketverius metus iš eilės Interpolo pripažįstamas saugiausiu miestu pasaulyje. Jame nėra beveik jokio nusikalstamumo. JAE gyvenantys vietiniai ir atvykėliai yra itin sąžiningi. Todėl Emyratai pelnė vieną saugiausių turistinių maršrutų pasaulyje titulą.
Pasak L.Pakarklienės, čia galima ramiai vaikščioti, lankytis baruose ir naktiniuose klubuose, apsipirkti tradiciniuose turguose. Netgi pamirštus daiktus labai dažnai turistai atgauna. Tačiau vaikštinėjančiųjų reta pamatyti, nebent – besižvalgančius turistus.
„Jei atstumas – daugiau nei 500 metrų, vietiniai kaip susitarę tvirtins, kad reikia važiuoti taksi. Kai paklausėme, kaip pasiekti metro stotelę, visi kraipė galvas: oi, iki jos reikia važiuoti taksi. Pasirodo, ta stotelė buvo visai čia pat – užteko kelis žingsnius paėjėti“, – pasakojo Lina.
O kai turistė vieną vakarą pasidžiaugė vandenyno pakrante pravaikščiojusi pusantros valandos ir kartkartėmis dar užsukdavusi į kavinukes, vietiniai negalėjo nesistebėti – įveiktas toks žygis!
L.Pakarklienei susidarė įspūdis, kad čia gyvenimas stebimas pro stiklą. Netgi viešojo transporto stotelės – po stiklu ir kondicionuojamos.
Toks Jungtinių Arabų Emyratų gyventojų nenoras miklinti kojas – visai pateisinamas. Kam vargti, kai dieną termometro stulpelis šokteli per 40 laipsnių, o benzino litro kaina nesiekia nė lito.
Aštuntasis stebuklas – Dubajaus palmės
Jungtiniuose Arabų Emyratuose svajonės pavirsta realybe. Toks fantastinių šedevrų pavyzdys – prie Dubajaus dirbtinai sukurtos įlankos vandenyse išsidėsčiusios palmių salos. 600 tūkst. kv. m kūrinys matomas net iš kosmoso.
Dubajaus palmės taps didžiausiomis žmogaus rankomis sukurtomis salomis. Ne veltui jos pelnė aštuntojo pasaulio stebuklo vardą.
Dirbtiniai Dubajaus pusiasaliai bus pastatyti datulių palmės, vadinamos medžiu, laikančiu galvą ugnyje, o kojas – vandenyje, formos. Ją sudarys kamienas, 17-os atšakų vainikas bei pusmėnulio formos apvadas, atliekantis užtvankos funkcijas.
Pirmoji grandiozinio salyno „palmė“ jau apgyvendinta. Joje veikia prabangūs viešbučiai, vandens parkas su delfinariumu ir apartamentai.
Nepirkti neįmanoma
Daugiausia Dubajaus turistų ir vietinių gyventojų vakarais sutraukia naujasis Khalifo bokštas – aukščiausias dangoraižis pasaulyje. Statant 160-ies aukštų dangoraižį buvo išlieta 330 tūkst. kubinių metrų betono ir panaudota 31,4 tūkst. tonų plieno.
Dangoraižis matomas net iš už 95 kilometrų. Spiralės formos, į viršų smailėjantis pastatas sudarytas tarsi iš trijų elementų, keliomis pakopomis kylančių aplink centrinę ašį. Anot L.Pakarklienės, pats pastatas šiek tiek primena didžiulę dykumų gėlę.
Viena populiariausių atrakcijų – pasikelti liftu į apžvalgos aikštelę. Užsisakiusiesiems iš anksto pramoga atsieis 100 litų, spontaniškai nusprendusiems žvilgtelėti į Dubajų iš viršaus – 300 litų.
Liftas pakelia į 124 aukštą. Kiti 36 smalsuolių akims nepasiekiami – juose biurus įkūrę arabų šeichai.
Įspūdis iš 124 aukšto ne visada pribloškia.
„Matėsi gana prastai dėl tvyrančio smogo. Nors nei dulkių, nei prasto kvapo nejusti, bet matomumas į tolį labai prastas. Smogas prasisklaido nebent apie 16–17 valandą“, – pasakojo keliautoja.
Šalia Khalifo bokšto tyvuliuoja dirbtinis ežeras, šniokščia pats gražiausias ir didžiausias „dainuojantis“ fontanas. Jo vandens srovės aukštis siekia dešimtis metrų, o vandens purslai, pasak L.Pakarklienės, sukuria neapsakomą meno šedevrą. Kas vakarą, nuo 18 val. iki 20 val., kas dvidešimt minučių fontanai atlieka nuostabų šokį skambant muzikai.
„JAE žino, kad pradžią jiems davusi nafta kada nors baigsis, todėl dabar milžiniški pinigai investuojami į turizmą – kuriama viskas, kas -iausia ir kas savaitę atidaromas naujas viešbutis“, – sako Lina.
Khalifo bokštas tapo 20 mlrd. dolerių kainavusio komercinio rajono pagrindine ašimi. Jame numatoma įrengti 30 tūkst. butų, ten pat veikia didžiausias pasaulyje prekybos centras, kuriame telpa 1200 parduotuvių. Molai su parduotuvėmis JAE – lankomiausiųjų sąraše. Europiečiams neįprasta matyti prekybos centruose nardančias vietines, savo grožį slepiančias po juodomis skraistėmis, nešinas pasaulinio garso mados namų vardais pažymėtais krepšiais. Apie tokią prabangą, kokią sau leidžia į juodus drabužius įsisupusios arabės, europietėms lieka tik svajoti. Tačiau Jungtiniuose Arabų Emyratuose vyrų besižvalgančios užsienietės su arabėmis vargu ar keistųsi vietomis. Santuoka su arabu reikštų gana uždarą gyvenimo būdą.
Ne veltui sakoma: „Važiuoju į Dubajų pirkti“. Nepirkti neįmanoma ne tik jame. Pasak L.Pakarklienės, pakeliui į Fudžeirą turistų autobusui sustojus 10-iai minučių, į jį buvo parnešti keturi šilko kilimai. Kaip nepirksi, kai tokia prabanga tekainuoja 200 dolerių.
Nekaukši net plaktukas
Emyratai – ne tik Dubajus.
„Tai Fudžeiros ir Rasa el Khemano ramybė, Persijos ir Omano įlankos šiltos bangos, gražuolė dykuma, safaris. Ir svarbiausia – sostinė Abu Dabis – dykumos miražas“, – įspūdžiais gyvena L.Pakarklienė.
Arabai apie miestą pasakoja legendą, kad kažkada labai seniai troškulio kankinami beduinai dykumoje vaikėsi gazelę. Ji ir atvedė vietinius į oazę, pasakiško grožio vietą, kurioje ir išaugo Abu Dabis, išdidžiai vadinamas Arabijos aukso vartais.
Kaip buvo iš tiesų, dabar jau niekas tiksliai nežino. Užtat neabejojama, kas įkūrė pačius Arabų Emyratus. Arabus suvienijęs šeichas Zaidas – teisingas ir sąžiningas politikas iš išsibarsčiusių neraštingų kaimų sukūrė šiuolaikišką ir kol kas prabanga nepralenkiamą šalį.
Dabar, būdamas vienu pagrindinių naftos eksportuotojų, Abu Dabio Emyratas daro įtaką pasaulio politikai ir ekonomikai. Per Zaido laidotuves verkė visa šalis, atiduodama paskutinę pagarbą tautos tėvui.
Vietoj skurdžių krūmokšnių ir sukrypusių beduinų lūšnų išaugo milžiniškas megapolis su plačiais prospektais, parkais, universitetais. Čia įsikurti trokšta patys geriausi pasaulio viešbučiai, savo biurus jame turi didžiausios pasaulio korporacijos.
Pasak L.Pakarklienės, Abu Dabis, kaip ir dera sostinei, ramesnis ir solidesnis už Dubajų. Čia mažiau pramogų, triukšmingų diskotekų, netgi turistams galioja griežtesnės taisyklės. Kad nebūtų sutrikdyta garbingų Abu Dabio gyventojų ramybė, mieste uždrausta triukšmauti.
Anot Linos, čia nėra automobilių dirbtuvių, niekas nekaukši plaktukais. Visos dirbtuvės iškeltos į priemiestį – miestas saugo šeichų ramybę.
Tvora – vizitinė kortelė
Vienas iš Abu Dabio akcentų – didžiausia Rytuose mečetė, kurioje telpa daugiau nei 40 tūkst. maldininkų. Ji atvira visų tautų ir tikėjimų lankytojams. Mečetės mastai – sunkiai įsivaizduojami: 22,412 kv. m, tai yra maždaug penki futbolo stadionai.
Mečetės vidinės kolonos inkrustuotos brangakmeniais, o grindis dengia kilimas, kainavęs 8,2 mln. JAV dolerių. Jį audė 1200 Irano meistrų mažuose kaimeliuose, o atplukdytus kilimo gabalėlius 2 mln. 268 tūkst. mazgų surišo atskraidinti meistrai.
„Abu Dabis – tikrasis Jungtinių Arabų Emyratų veidas – įtakingas ir malonus, išdidus ir ramus“, – tvirtina L.Pakarklienė.
Apsilankymas mečetėje keliautojai tapo vienu įdomiausių potyrių. Moterys į maldos namus įleidžiamos tik vilkinčios juodus šilkinius drabužius. Prie įėjimo dalijamos juodos skraistės – ką tik iš valyklos, kvepiančios aliejais. Neįsivaizduojama, kad tą patį drabužį neskalbtą galėtų vilkėti kelios moterys – turistės vos spėjus nusivilti apdarą, šis jau keliauja į valyklą.
Pasak keliautojos, platūs užmojai jaučiami visur: turtuolių rūmai užima didžiulius plotus, neretai daugelį kilometrų besidriekiančioje gatvėje stovi vos keli namai, o ypatingas prabangos požymis – brangi, į kaimyno nepanaši tvora, tikroji gatvės architektūros meno rūšis. Ji – savotiška savininko vizitinė kortelė, mat didžiulėse teritorijose namo dažnai nė nematyti.
„Tvora Abu Dabyje – išskirtinumo simbolis“, – pastebi Lina.
Šis miestas keliautojai pasirodė intelektualesnis už triukšmingąjį Dubajų.
Abu Dabis stengiasi kuo labiau integruotis į pasaulio kultūrą: jame rengiamos tarptautinės knygų mugės, festivaliai, nacionalinės šventės. Turistus traukia etnografinis kaimas, supažindinantis su beduinų buitimi. Kiekvieną arabų dailininkų, skulptorių, architektų parodą būtinai aplanko karališkosios šeimos nariai.
Pasak L.Pakarklienės, JAE – akivaizdus pavyzdys, kad pinigai ir valia – didi varomoji jėga.
„Anksčiau dykuma įsakinėjo žmogui, bet arabai sulaužė šią taisyklę – pradėjo atakuoti dykumą. Abu Dabyje užveista daugiau kaip 30 parkų. Visi medžiai atvežti iš užsienio, daugelis taip ir nesugebėjo prigyti karšto klimato sąlygomis“, – pasakojo Lina.
Jungtiniai Arabų Emyratai leidžia milijardus dolerių apželdinimui. Rezultato nereikėjo ilgai laukti – dykuma po truputį traukiasi, medžiai prigyja, parkuose apsigyvena paukščiai. Kadaise įvežtos papūgos dabar toks pat įprastas reginys Abu Dabyje, kaip žvirbliai ar balandžiai Lietuvoje.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
