Tačiau Rusijos ir Kinijos karinių jūrų pajėgų priėmimas vasario 17–27 dienomis vykstančioms pratyboms nėra tik proga jūreiviams susipažinti vieniems su kitais. Ši operacija, kurios data iš dalies sutampa su vienerių metų Rusijos invazijos į Ukrainą metinėmis, pabrėžia, kad Afrikos nacionalinio kongreso vyriausybė, nepaisant teiginių apie neutralumą, savo noru gravituoja į Kinijos ir Rusijos įtakos zoną. Atsiradęs Vakarų nusivylimas Pietų Afrika rodo, kad vidutinio išsivystymo lygio šalys, teigiančios, jog nepalaiko nė vienos pusės, iš tiesų sudėtingai balansuoja.
Afrikos nacionalinis kongresas jau seniai simpatizuoja Rusijai. Tokie partijos atstovai, kaip Pietų Afrikos užsienio reikalų ministrė Naledi Pandor, mėgsta Vakarų diplomatams pasakoti, kaip Sovietų Sąjunga palaikė kovą prieš apartheidą.
Kai N. Pandor šį mėnesį susitiko su Europos Sąjungos užsienio politikos vadovu Josepu Borrellu, ji pasakė, kad Vakarai neturėtų mokyti Pietų Afrikos, nes, anot dviejų žmonių, susipažinusių su šio susitikimo detalėmis, jie niekada nedavė ginklų tiems, kurie kovojo už laisvę nuo baltųjų valdžios. Rusija yra svarbi ir dėl pragmatinių priežasčių. Kinija dar labiau. 2010 m. Pietų Afrika tapo BRICS – besivystančių rinkų grupės – dalimi. Ši narystė Pietų Afrikai, mažiausiai valstybei BRICS ekonominiame bloke, yra svarbi, nes tai suteikia jai vietą prie stalo su galingomis šalimis.
Didžiąją 21-ojo amžiaus dalį Vakarai suprato Pietų Afrikos norą derintis prie abiejų pusių. Kaltė dėl jų paramos baltųjų valdžiai sušvelnino turtingųjų šalių kritiką Afrikos nacionaliniam kongresui. Pietų Afrika buvo vartai į likusį žemyną. Vyravo požiūris, kad kol ji yra atvira prekybai, investicijoms ir turistams iš Amerikos bei Europos, Afrikos nacionalinio kongreso veikla gali būti ignoruojama. Vakarų šalys vis dar yra keturios iš penkių pagrindinių Pietų Afrikos eksporto krypčių. Jos taip pat sudaro didžiąją dalį tiesioginių užsienio investicijų, o Vakarų piliečiai yra didelės dalies užsieniečiams priklausančio Pietų Afrikos turto savininkai.
Tačiau karas Ukrainoje atkreipė dėmesį į tariamą Pietų Afrikos nešališkumą. Praėjusį kovą ji buvo viena iš 26 Afrikos šalių (kurių iš viso yra 54), kurios Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje nepasmerkė Rusijos invazijos. Tai suerzino Vakarų diplomatus, bet nenustebino. Remiantis „The Economist“ analize, 2017-2021 m. Pietų Afrikos pozicija su Jungtinių Amerikos Valstijų nuomone sutapo tik 23 proc. balsavimų Jungtinėse Tautose. Šis skaičius yra dešimt procentinių punktų mažesnis nei visų šalių vidurkis – beveik toks pats kaip Kubos ir Zimbabvės. Pietų Afrika pateko ir į Jungtinių Tautų narių mažumos grupę, kuri nepasmerkė Rusijos invazijos į Krymą 2014 m.
Pietų Afrikos susilaikymas 2022 m. spalį, sprendžiant, ar pasmerkti Rusijos įvykdytą Ukrainos teritorijos aneksiją, sukėlė dar didesnį nusivylimą. Mėnesį anksčiau Cyrilas Ramaphosa tapo pirmuoju valstybės vadovu, gavusiu privačią Joe Bideno ekskursiją po Baltuosius rūmus – tai buvo ženklas, kad JAV stengiasi sužavėti Pietų Afriką. Po kelių savaičių C. Ramaphosa taip pat buvo pirmasis vadovas, aplankęs Britaniją, vadovaujant karaliui Karoliui III. Vakarų diplomatai teigia, kad jie konsultavosi su pietų afrikiečiais dėl Jungtinių Tautų rezoliucijos, tačiau galiausiai C. Ramaphosa nepaklausė savo diplomatų ir susilaikė (jo atstovas spaudai atsisakė tai pakomentuoti). Atrodo, kad Vakarų bandymai sužavėti neprilygsta Rusijos pastangoms.
C. Ramaphosai dažnai buvo atleidžiama. Jis turėjo laimėti gruodį vykusius vidinius Afrikos nacionalinio kongreso rinkimus ir jam reikėjo prorusiškos partijos narių palaikymo. Tačiau lapkritį į Keiptauną planavo atplaukti vienam sankcionuotam Rusijos verslininkui priklausanti superjachta (tiesa, galiausiai buvo pasirinkti Maldyvai).
Dar labiau nerimą kelia tai, kad kiek vėliau tą patį mėnesį Pietų Afrikos vandenyse buvo pastebėtas Rusijos prekybinis laivas, kuriam taikomos sankcijos dėl numanomo karinės įrangos gabenimo. „Lady R“ vadinamas laivas gruodžio pradžioje išjungė savo sekimo įrenginį prieš prisišvartuodamas į karinio jūrų laivyno bazę. Liudininkai pranešė, kad krovinys buvo iškraunamas sutemus. Diplomatiniai šaltiniai nerimauja, kad vėliau į laivą galėjo būti pakrauta daugiau įrangos. Gynybos ministrė Thandi Modise šios situacijos nedetalizavo, tik pareiškė, kad laivas atgabeno dar prieš COVID-19 pandemiją užsakytus šaudmenis. „Mes liekame nepatenkinti“, – sakė vienas Vakarų diplomatas.
Tuomet sausio mėnesį į šalį atvyko Sergejus Lavrovas. Kartu su savo kolega iš Rusijos N. Pandor teigė, kad raginimai Rusijai pasitraukti iš Ukrainos yra „per daug supaprastinti ir infantilūs“, atsižvelgiant į „masinius ginklų mainus“ tarp Vakarų ir Kyjivo. Ji tęsė, kad BRICS blokas turėtų būti „pertvarkytos pasaulinės tvarkos“ dalis – tuo labai džiaugėsi Maskva ir Pekinas.
Neramūs vandenys
O dabar vyksta jungtinės karinių jūrų laivynų pratybos. Pietų Afrika priėmė Rusiją ir Kiniją dar 2019 m., bet tąkart tai sukėlė daug mažiau pasipiktinimo. Ji bendradarbiauja su Vakarų kariniais jūrų laivynais, įskaitant Prancūzijos, ir reguliariai priima Vakarų politikus. Tačiau Rusijos laivo, papuošto karą palaikančiu „Z“ simboliu, priėmimas tuo metu, kai Vladimiro Putino kariai mūšio lauke skerdžia ukrainiečius, žymi tam tikrą pokytį.
Vyriausybės veiksmai skatina įvertinti atskirų Afrikos nacionalinio kongreso politikų ryšius su Rusija. 2021 m. šalies prezidento pavaduotojas Davidas Mabuza daugiau nei mėnesį praleido Rusijoje „planinei medicininei konsultacijai“.
T. Modise rugpjūtį dalyvavo saugumo viršūnių susitikime Maskvoje su gynybos ministrais iš 34 šalių. Vakarų diplomatai nebemato prasmės bendrauti su ja. Vienas jų pažymi, kad Rusijos veiklos atgarsiai yra girdimi ir pažeidžiamesnėse Afrikos šalyse, tokiose kaip Malis ir Centrinės Afrikos Respublika, kurių režimus remia „Wagner“ grupuotė. Rusija negali prilygti Vakarų ekonominei svarbai Pietų Afrikai, tačiau ji gali bandyti į savo pusę palenkti lankstesnius elito narius, ypač jei jie pasižymi antivakarietiškomis nuotaikomis.
Vakarai vis dar aiškinasi, kaip reiktų reaguoti į prorusiškus Afrikos nacionalinio kongreso žingsnius. Kai kurie pareigūnai nerimauja, kad atviri pasisakymai ar grasinimai tik pastūmės valstybės politikus toliau į Rytus. Diplomatai pastebi, kad Pietų Afrikoje tai, kas gali atrodyti kaip sąmokslas, dažnai tėra nesusipratimai. Ministerijos yra izoliuotos: pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerija nežinojo apie „Lady R“ atvykimą. Tačiau visi pareigūnai sutinka, kad ginti Afrikos nacionalinio kongreso vyriausybės požiūrį į atitinkamas sostines darosi vis sunkiau.
Kai kurie Vakarų pareigūnai pasisako už griežtesnę liniją. Amerikos senatoriai neviešai kelia klausimą, kodėl Pietų Afrika gali turėti lengvatines prekybos sąlygas su JAV, pagal Afrikos augimo ir galimybių įstatymą, kai ji remia priešą. Kai kurie JAV politikai nori, kad jų teisėsaugos ir žvalgybos agentūros atidžiau pažvelgtų į Rusijos ryšius su korumpuotu Pietų Afrikos elitu. Vakarų vyriausybės svarsto, ar derėtų įspėti C. Ramaphosą apie laukiančias pasekmes, jei jis sudalyvaus vėliau šiais metais vyksiančiame Rusijos ir Afrikos viršūnių susitikime.
Tragedija ta, kad Pietų Afrikai reikia visos pagalbos, kurią ji gali gauti. Ji nebėra vienintelė stipri galia į pietus nuo Sacharos, kokia buvo kokia buvo prieš du dešimtmečius. Neliko nepastebėta ir tai, kad šalis susiduria su rimtais sunkumais – čia nuolat sutrinka elektros energijos tiekimas, o čiaupai reguliariai išdžiūsta (kai praėjusį mėnesį čia lankėsi Amerikos iždo sekretorė Janet Yellen, į jos viešbutį reikėjo pristatyti vandens rezervuarų, dėl vandentiekio sutrikimų). Čia klesti organizuota nusikalstama veika. Tačiau tokiomis sąlygomis, kai ji turėtų priartėti prie pagrindinių prekybos ir investicijų šaltinių, ji nuo jų atsitraukia. Vakarams Pietų Afrikos pretenzijos į pasaulinę svarbą atrodo vis juokingesnės, o situaciją tik dar labiau pablogina jos simpatijos Rusijai.
