Anot internetinio portalo „Economist.com“, kai kurie žmonės iš tiesų galvojo tai esant didžiausiu Rusijos vidaus politikos klausimu. Ar jau dvejas kadencijas Rusijos prezidentu buvęs, o šiuo metu premjero pareigas einantis Vladimiras Putinas iš tikrųjų ketina grįžti į prezidento postą? Jei taip, Putinui atsivertų galimybė prezidentauti net iki 2024 metų – Kremliaus padaryti konstituciniai pakeitimai leistų jam šiame poste išbūti net dvi šešerių metų kadencijas paeiliui.
Šeštadienį įvykusiame „Vieningosios Rusijos“ partijos suvažiavime į šį klausimą buvo atsakyta. Tiksliau į jį atsakė Dimitrijus Medvedevas, paskelbęs, jog neketina dalyvauti ateinančiuose prezidento rinkimuose, taip sudarysiantis sąlygas rinkimus laimėti Putinui. Be abejo, Putinui išlieka vienas formalumas – reikėtų laimėti pačius prezidento rinkimus, bet tuo Rusijoje iš esmės niekas neabejoja. Tuo tarpu dabartinio Rusijos prezidento ateitis yra įsivaizduojama premjero poste – Medvedevas yra pirmasis „Vieningosios Rusijos“ partijos sąraše į gruodį vyksiančius Dūmos rinkimus. Šiuo metu Rusijoje tai yra laikoma tiesiu keliu į premjero postą.
Grakštus apsikeitimas postais kieno nors galėtų būti vaizduojamas kaip Rusijos demokratijos triumfas. Konstitucijos nuostatai nepažeisti, tad formaliai viskas yra tvarkinga ir teisėta. Medvedevas premjero poste galės toliau tęsti savo modernizacijos programą, kovoti su korupcija ir biurokratinio aparato neveiksmingumu. Putinas tuo tarpu ir toliau išliks Rusijos stabilumo garantu – kažkuo panašiu į tai, kuo Singapūre yra Lee Kuan Yew.
Vis dėlto, žvelgiant iš kitos pusės, visa tai labiau panašu į politinį farsą. Putinas, premjero poste formaliai turėjęs būti šalies prezidento šešėlyje, vis vien išliko neabejotinai įtakingiausiu politiniu veikėju Rusijoje. Tad toks postų apsikeitimas realių permainų Rusijos politiniame gyvenime neturėtų atnešti.
Medvedevas, daugelio žmonių viltingai sietas su demokratėjančia ir modernėjančia Rusija, turėtų būtų laikomas politiniu nusivylimu. Anot „Economist.com“, visa Medvedevo politika daugiau ar mažiau tebuvo deklaratyvus bandymas sudaryti liberalios ir reformuotis pasirengusios Rusijos įvaizdį. Tad Medvedevas vargu ar sugebėjo pateisinti su juo sietus politinius lūkesčius.
Kita vertus, Putinas sugebėjo efektyviai suformuoti ir įtvirtinti savąjį Rusijos politinės sistemos modelį. Vis dar populiariausias Rusijos politikas sugebėjo greitai užgniaužti šalies politinę opoziciją bei perimti pagrindinių žiniasklaidos priemonių kontrolę. Be to, buvęs KGB pareigūnas sukūrė tokią politinę sistemą, kur kiekvienų rinkimų rezultatai iš esmės yra akivaizdūs dar jiems neįvykus. Ne išimtis turėtų būti ir artėjantys rinkimai.
Visgi ne rinkimai ir ne jų rezultatai turėtų būti dėmesio centre. Esminėmis problemomis Putinui ir toliau išliks ne itin džiuginanti šalies ekonominė padėtis, išsikerojusi korupcija, augantis viduriniosios gyventojų klasės nepasitenkinimas bei karo padėtis Šiaurės Kaukaze.
Sugrįžęs į prezidento postą, Putinas pagaliau galėtų suvokti, jog ekonominės reformos, šalies priklausomybės nuo gamtinių išteklių mažinimas bei kokybiškai nauja politika neramiuose šalies regionuose taip pat yra puikūs būdai savo asmeninės politinės sėkmės užtikrinimui. Vis dėlto labai tikėtina, jog Putinas pasirinks paprastesnį variantą – visą dėmesį skirs vien savo politinių pozicijų stiprinimui, o svarbiausias Rusijos problemas paliks nuošalyje.
