Pradėti galima nuo to, kaip „senas naujas“ Rusijos prezidentas mato grėsmes jo vadovaujamai valstybei, nes nuo jų supratimo priklauso ir gynybos planavimas. Šioje srityje, kaip ir buvo galima tikėtis, akcentuojama (kritikuojama) agresyvi Vakarų politika. „Mūsų akyse įsiplieskia vis nauji regioniniai ir lokaliniai karai. Atsiranda nestabilumo ir dirbtinai skatinamo, valdomo chaoso zonos. Be to, pastebimi kryptingi bandymai išprovokuoti tokius konfliktus visai prie Rusijos ir jos sąjungininkų sienų“, – rašo V. Putinas. Šioje citatoje dar nėra tiesiogiai įvardijami „valdomo chaoso kūrimo“ kaltininkai, o pastraipoje apie PRGS kalbama atvirai: „Laikas reikalauja ryžtingų vientisos oro–kosmoso gynybos sistemos stiprinimo žingsnių. Prie tokių veiksmų mus stumia JAV ir NATO politika PRGS dislokavimo srityje“(daugiau žiūrėti V. Putino straipsnį „Rusija ir besikeičiantis pasaulis“.
Taip jau išeina, kad Rusijai ir Vakarams nepavyksta rasti bendros kalbos, ir kaltos šiuo atveju yra abi pusės. Bet kaltos tik tuo, kad gina savo interesus, kurie neišvengiamai susikerta: Europoje, posovietinėje erdvėje, Sirijoje, Irane ir taip toliau. Tiesiog tokia yra didžiųjų valstybių Realpolitik realybė. Todėl suprantama, kad V. Putinas pasinaudojo sena patogia teze – „dėl visko kalti Vakarai“, bet kadangi teoriškai jo straipsnis buvo skirtas mąstančiai auditorijai, jis bent jau netiesiogiai galėjo užsiminti apie tai, kad Rytuose irgi slypi rimta (gal net rimtesnė) grėsmė. Galbūt kaip tik su ja gali tekti kovoti Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos pajėgoms, kurios, pasak Rusijos lyderio, yra pasirengusios vykdyti „stabilumo Eurazijos erdvėje garanto [tokia štai „kukli“ ambicija] misiją“.
Pereinant nuo geostrategijos prie konkrečių karinių klausimų, atskiro dėmesio reikalauja kelios V. Putino mintys. Pirma, jis, norėdamas paliesti gilius rinkėjo jausmus, sumaniai prisiminė, kad buvo laikai, kai išdavikiška žiniasklaida „spardė“ kariuomenę ir patriotizmą, ir kad (kaip visada) tik didžiulis paprastų rusų kareivių ir karininkų pasiaukojimas išgelbėjo Tėvynę. Be to, labai įdomi istorija apie strateginių povandeninių laivų bazę Kamčiatkoje, kurią 2002 m. pavyko išsaugoti, „paprašius“ privačių kompanijų („Surgutneftegaz“ ir TNK) pagalbos, ir jos „nedvejodamos“ sutiko padėti. Šios pastabos paaiškina, kodėl federalinė Rusijos žiniasklaida V. Putino valdymo metais grįžo į sovietinius laikus, ir patvirtina, kad stambusis rusų verslas jau jo prezidentavimo pradžioje priėmė Kremliaus žaidimo taisykles (kai reikia, geruoju duoti pinigų, antraip nukentėsi).
Antra, V. Putinas labai teisingai rašo: „Masiškai pereinant prie tikslios nebranduolinės ilgojo nuotolio ginkluotės, vis ryškesnė bus jos, kaip ryžtingos pergalės ginklo, įsigalėjimo tendencija, taip pat ir globaliame konflikte. (...) Taigi, strateginio branduolinių pajėgų balanso vaidmuo agresijos ir chaoso sulaikymo srityje laipsniškai mažės. (...) Didelę, jeigu ne didžiausią, reikšmę, kalbant apie ginkluotos kovos pobūdį, turės karinės šalies galimybės kosminėje erdvėje ir informacinės priešpriešos sferoje, pirmiausia – kibernetinėje erdvėje. O tolimesnėje perspektyvoje – ginkluotė, sukurta remiantis naujais fiziniais principais (lazerinė, geofizinė, banginė, genetinė, psichofizinė ir kitokia).“ Tokia vizija yra visiškai adekvati realijoms, vadinasi, Rusijos vadovas supranta, ko reikia siekti. Dar daugiau, V. Putino Rusija realiai užsiima perspėjimo dėl raketinio puolimo sistemos stiprinimu, priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos atkūrimu, aviacijos perginklavimu (atidaromos naujos radiolokacinės stotys, faktiškai užbaigtas palydovų grupuotės GLONASS formavimas, penktosios kartos naikintuvas T-50 yra bandymų stadijos, kuriamas perspektyvus raketinis S-500 kompleksas ir strateginis bombonešis, ir t. t.).
Be to, pabrėžtinas V. Putino teiginys apie būtinybę turėti vandenynų laivyną, ypač Tolimuosiuose Rytuose ir Šiaurėje, kur pastebimas „didžiųjų karinių galių aktyvumas aplink Arktį, ir tai reikalauja Rusijos interesų užtikrinimo šiame regione“. Ilgai buvo neaišku, ar bus statomi nauji rusiški lėktuvnešiai. Galiausiai buvo priimtas sprendimas atsisakyti amerikietiškų tokio tipo laivų analogų kūrimo ir suprojektuoti naujos kartos lėktuvnešį kaip savarankišką kovinį vienetą, kuris gali veikti be palydos. Tiesa, pasirodys šis gaminys tik po 2020 m., o kol kas daugiausia bus statomi vidutinės klasės kariniai laivai (fregatos, korvetės) ir atominiai „Orlan“ projekto kreiseriai (o kur dar strateginiai „Borej“ tipo povandeniniai laivai).
Trečia, V. Putinas tikisi, kad 2020 m. kariuomenėje liks tik 145 tūkstančiai šauktinių, nes „karinės pajėgos kaip darbdavys tampa tikrai konkurencingos, tai kokybiškai keičia situaciją, sukuria papildomą motyvaciją karinei tarnybai“. Tokia Rusijos vadovo prognozė yra labai optimistinė, turint omenyje dabartinius sunkumus su karių profesionalų paieška, nors ir esama atlyginimų ir kareivių gyvenimo sąlygų pažangos. Esminiai šiuo atveju yra keli veiksniai – pinigai, demografija ir prestižas. Atsižvelgiant į tai, kad šalies ekonomika vis dar išgyvena pereinamąjį laikotarpį ir dėl resursinio savo pobūdžio yra labai priklausoma nuo pasaulinės konjunktūros, kyla abejonių, ar Rusijai pavyks stabiliai didinti kariuomenės finansavimą (ypač galimos antros krizės bangos akivaizdoje). Antra, amžių sandūroje, kai turėjo gimti šiandieniniai Rusijos kariai, gimstamumo bumo nebuvo, mažo gimstamumo problema tebėra aktuali ir šiandien. Trečia, kol kas nepavyksta panaikinti neigiamo kariuomenės, kurioje toleruojama „dedovščina“ ir nesirūpinimas eiliniu kareiviu, įvaizdžio. Kita vertus, pozityvus perėjimo prie kontraktinės armijos Rusijoje scenarijus irgi yra įmanomas. Galbūt 2020 m. šauktinių bus daugiau nei 145 tūkstančiai, bet jų turėtų būti mažiau nei dabar.
Ketvirta, nemažai dėmesio savo straipsnyje V. Putinas skyrė karinės pramonės kompleksui (KPK). Pirmiausia jis pripažino, kad Rusijos KPK praleido keletą modernizacijos ciklų. Todėl, pasak autoriaus, reikia pirkti moderniausios ginkluotės (technologijų) pavyzdžius užsienyje. Kartu V. Putinas pabrėžė, kad KPK atsilikimą būtina panaikinti per dešimtmetį (!), nes Rusijos kariuomenei reikia rusiškų ginklų. Taip pat jis netiesiogiai atsakė buvusiam finansų ministrui A. Kudrinui, abejojančiam didelių karinių išlaidų prasmingumu. „KPK atnaujinimas taps lokomotyvu, kuris temps paskui save kitas ekonomikos sritis: metalurgiją, mašinų, chemijos ir radioelektronikos pramonę bei visą informacinių ir telekomunikacinių technologijų spektrą“, – tvirtino V. Putinas. Taip pat jis tikisi privataus sektoriaus pagalbos šiame reikale, o „privačios kompanijos yra pasirengusios pasidalyti su KPK įmonėmis lėšomis, patirtimi ir turimomis technologijomis“. Tai tikrai sumažintų naštą biudžetui, o 2002 m. „savanoriškos“ TNK ir „Surgutneftegaz“ pagalbos pavyzdys patvirtina, kad prezidentas žino, ką kalba.
Apibendrinant galima teigti, kad V. Putino straipsnis protingai suderina emocinį (priešrinkiminį) ir koncepcinį momentus. Jo raudonoji gija – pasaulis pilnas grėsmių, kurios yra prie pat Rusijos sienų, todėl jai būtina stiprinti gynybos potencialą ir misija įmanoma nepaisant įvairių sunkumų. Bet kuri reforma, autoriaus teigimu, yra sudėtingas procesas, neišvengiamai susijęs su klaidomis, pretenzijomis, aštria reakcija ir pasipriešinimu, bet kitos išeities nėra: Rusijos parakas turi būti sausas. Daug kas abejoja, kad V. Putinui pavyks pasiekti tai, ką jis yra numatęs. Kol kas viskas iš tikrųjų juda labai lėtai ir korumpuotai, todėl net geriausi ketinimai ir planai eina perniek. Kita vertus, negalima sakyti, kad nieko nevyksta. Jeigu panaši situacija klostytųsi didelėje išsivysčiusioje šalyje, ją galima būtų apibūdinti kaip krizinę. Rusijoje, kurioje XX a. dešimtame dešimtmetyje kariuomenė buvo žlugdoma ir beveik išnyko, tokią padėtį galima pavadinti vilčių teikiančiu atgimimu, už kurio stovi užsispyręs lyderis, jau ne kartą įrodęs, kad sugeba pasiekti savo.
Taip pat skaitykite:
A. Piontkovskis: V. Putino nuopuolis – tik laiko klausimas
