– Ko apskritai galime tikėtis iš šių rinkimų? Ar kiti kandidatai turi bent minimalių šansų patekti į antrą rinkimų turą? Ar reikėtų tikėtis masinių pažeidimų ir užtikrintos V. Putino pergalės pirmame ture?
– Rinkimai yra konstruojami taip, kad abejonių dėl rinkimų laimėtojo nebūtų. Rusijoje vykstantys protestai bei nepasitenkinimo banga akivaizdžiai rodo, jog V. Putinas yra praradęs dalies visuomenės pasitikėjimą. Laisvų ir skaidrių rinkimų sąlygomis antras rinkimų turas gali būti įmanomas. Kita vertus, 2011 metų gruodžio mėnesį vykę parlamento rinkimai rodo, kad masiniai pažeidimai yra toleruojami šioje valstybėje, todėl ypač didelį dėmesį reikėtų skirti rinkimų stebėjimui.
– Yra paplitusi nuomonė, kad Michailas Prochorovas – tik Kremliaus projektas, o ir kiti kandidatai yra tik tie, kurie tinka Kremliui? Ar iš tiesų yra taip, kad leista dalyvauti tik tiems, kurie „reikalingi“?
– Tiek užsienio, tiek nepriklausomi Rusijos ekspertai pastebi, kad eiliniam rinkėjui nėra iš ko rinktis. Tokią situaciją, kai paliekama vienintelė alternatyva, galima laikyti savotiška valdančiojo elito taktika. Kandidatūrų kėlimo procedūra Rusijoje yra iš tiesų sudėtinga, ką rodo ir „Jabloko“ lyderio Grigorijaus Javlinskio eliminavimo atvejis. Vis dėlto, esu įsitikinęs, kad net jei vadinamieji valdžiai „tinkami kandidatai“ surinktų nemažą dalį balsų, Rusijos premjerui tai iš principo reikštų didžiulį asmeninį pralaimėjimą. Jo populiarumo kreivė eina žemyn ir to nepaneigs net rinkimų rezultatai.
– Ko galima tikėtis po rinkimų? Ar sulauksime dar didesnių protestų ir koks galėtų būti jų poveikis? Ar vertėtų po rinkimų laukti griežtesnės V.Putino reakcijos ir galimų represijų ir protestų išvaikymo?
– Atmosfera Rusijoje, ypač didžiuosiuose miestuose, pastaruoju metu kaista vis labiau. Protestai, kurių mastai neregėti nuo Sovietų Sąjungos žlugimo, tęsiasi jau ne vieną mėnesį. Akivaizdūs ar visuomenės nujaučiami rinkimų pažeidimai ar klastojimo faktai gali sukelti ir, matyt, tikrai sukels protestų bangą ne tik Rusijos sostinėje.
V. Putinui būtų pernelyg rizikinga akivaizdžiai susidoroti su demonstrantais, todėl labiau reikėtų stebėti valdžios pastangas veikti per opozicijos lyderius. Bet kuriuo atveju, jau šiandien akivaizdu, kad Kremlius ėmėsi aktyvios savo rinkėjų mobilizacijos, siekiant pademonstruoti, kad V. Putinas turi „visuotinę paramą“. Savų rinkėjų mobilizaciją galima būtų vertinti kaip signalą, kad Rusijos valdžia suvokia, jog protestų nebegalima ignoruoti ir reikia imtis aktyvių kontraveiksmų.
– Kokia galima užsienio valstybių reakcija?Ir kokia bus ta Rusija su V.Putinu – agresyvesnė, ryžtingesnė, nenuspėjamesnė? Kokia bus Rusija su V. Putinu, palyginti su dabartine D. Medvedevo Rusija?
– Pirma, V. Putinas ir šiandieninėje Rusijoje yra svarbus asmuo, todėl radikalių pokyčių neturėtų būti, bet, jeigu prezidento rinkimų scenarijus Rusijos premjerui susiklostytų palankiai, Rusijos politika bus atviresnė ir ryžtingesnė, o pats V. Putinas įgis dar daugiau pasitikėjimo. Šiaip ar taip, tai reikštų praktiškai užtikrintą V. Putino poziciją 12-ai metų! Tokios ilgalaikės perspektyvos neturi jokios demokratinės valstybės vadovas ir tokiu būdu Rusija įgytų nemažą pranašumą prieš savo tarptautinius partnerius.
Jau dabar V. Putinas skelbia Rusijos užsienio politikos gaires aiškiai nurodydamas pretenzijas į išskirtinį Rusijos vaidmenį pasaulio politikoje. Jis teigia, kad bus vykdoma nepriklausoma Rusijos užsienio politika, ir yra įsitikinęs, jog užtikrinti globalaus saugumo be Rusijos nebus įmanoma. Toks kontekstas bei kritiškos pastabos amerikiečių atžvilgiu savotiškai primena Šaltojo karo nuotaikas.
Kaip konkrečiai kis Rusijos užsienio politika, bus matyti po NATO susitikimo Čikagoje šių metų gegužę, ypač jei ten bus rimčiau kalbama apie Gruzijos narystę NATO. Užtenka prisiminti, Rusijos politiką prieš ir po NATO susitikimo Bukarešte 2008-aisiais...
– Ar šiuo metu yra reali alternatyva V. Putinui? Kaip galima būtų paaiškinti vis dar santykinai aukštus jo reitingus?
– Šis klausimas dažnai būtent taip formuluojamas neatsitiktinai. Sąmoningai sudaromas V. Putino nepakeičiamumo įvaizdis. Net jeigu ir rinkėjui nepatiktų premjero retorika, elgesys, vertybės ar vykdoma politika, bandoma įteigti, kad prilygstančio jam neįmanoma rasti.
Šiuo atveju pagrindinis klausimas yra ne tai, ar yra alternatyva, o ar prezidento rinkimai Rusijoje bus laisvi ir skaidrūs ir ar bus išvengta rinkimų klastojimo. Jau dabar yra aišku, kad rinkimų sąlygos nėra vienodos visiems, jog V. Putino pusėje yra didelė žiniasklaidos dalis, administraciniai resursai. Taigi startinės kandidatų pozicijos labai skiriasi.
– Kokios galimos šių rinkimų pasekmės Baltijos šalims ir, aišku, Lietuvai?
– Suprantama, kad Rusijos pagrindinis rūpestis šiuo metu yra Vidurio Rytai. Rytų Europos regione, tikėtina, Rusijos užsienio politikos smaigalyje bus Baltarusija, Ukraina bei galbūt Eurazijos sąjungos projektas.
Visgi tyrimų centro Stratfor analitikai teigė, kad naujos Rusijos atgimimo etapas yra Baltijos šalys. Dramatizuoti šios analizės nereiktų, bet pasidaryti savo išvadas būtina. Žinoma, Lietuva yra euroatlantinių struktūrų dalis, bet sovietinio mąstymo likučių, „nerašytų taisyklių“ ir panašių dalykų vis dar galima rasti. Yra kad ir pavienių, marginalių, bet Lietuvą į Rusijos „glėbį“ atvesti žadančių politikų.
Žinoma, reikia spręsti klausimus, kur esame labiausiai pažeidžiami. Jaučiame energetinę priklausomybę, taip pat Rusijos informacinės erdvės įtaką. Neabejotina, kad ir koks būtų kovo 4 dienos scenarijus, šie klausimai liks bendroje darbotvarkėje.
– Ačiū už pokalbį.
Vytis Jurkonis 2003–2009 metais dirbo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI) Mokslo, tarptautinių ir viešųjų ryšių skyriuje (anksčiau – Projektų ir ryšių su visuomene skyrius). 2005 metais baigė Tarptautinių santykių ir diplomatijos magistro programą.
Nuo 2007 metų dirba Rytų Europos studijų centre. Vilniaus licėjaus alumnų asociacijos, VU TSPMI studentų korporacijos „RePublica“ bei Lietuvos politologų asociacijos narys.
