Toks Uzbekistano „princesės“, kuri teoriškai galėtų tapti I. Karimovo įpėdine, elgesys neliko be pasekmių. Iš pradžių prasidėjo jos parduotuvių patikrinimai ir uždarymai (oficialiai – dėl šiurkščių mokestinių ir muitų įstatymų pažeidimų, tarsi ligi šiol niekas nežinojo, kad Gulnara yra didžiausia šalies grobikė, galinti bet kada ir iš bet ko atimti jai patinkantį verslą). Vėliau prezidento duktė paskelbė, kad uždaro savo fondą „Kultūros ir meno forumas“, nes kai kam dėl savo ūmaus būdo ir noro apginti tuos, kurie dirba ir kuria, tapo nepatogi. Taip pat ji užsiminė apie konfliktą su motina, kuri tariamai grasino sunaikinti viską, kas susiję su dukterimi, ir apie bandymą nunuodyti ją gyvsidabriu (kas bandė, Gulnara neparašė). Pagaliau galima paminėti, kad dėl finansinių pažeidimų (žiūrėkite parduotuvių atvejį) buvo atimta licencija iš siejamo su Gulnara „Kredit-Standart“ banko, o jai artimus asmenis imta persekioti (pavyzdžiui, buvo areštuotas jos pusbrolis Akbaras Abdulajevas, vėliau iš šalies buvo išprašytas jos fonde dirbęs Janis Galanos, kai kam tiesiog pavyko pasprukti).
Galiausiai pasigirdo gandų, kad tėvas sumušė savo odiozinę dukrą ir ji ruošiasi palikti Uzbekistaną, o įvairiai Kazachstane vertinamas Musulmonų sąjungos vadovas Maratas Telibekovas net pasiūlė suteikti jai politinį prieglobstį. Tai kas vyksta?
Kai kurie ekspertai iš viso netiki konfliktu Karimovų šeimoje ir mano, kad visa tai surežisuotas spektaklis, jo tikslas – pakeisti dukters, kurios daug kas nemėgsta dėl minėtojo ūmaus būdo ir noro pagriebti viską, kas blogai padėta, įvaizdį, kad tauta matytų ją, kandidatę į įpėdinius, ne kaip įžūlią grobikę, o kaip kovotoją su saugumiečių savivale ir kitomis neteisybėmis. Tačiau šiuo atveju yra keli „bet“. Pirma, Gulnara atvirai kritikavo ne tik Nacionalinio saugumo tarnybą (NST), bet ir šeimą, vadinasi – ir prezidentą, kuris, išeitų, net dukters suvaldyti negali. Antra, labai jau rimtų pasekmių sulaukė dukters atviravimai. Trečia, Uzbekistane ir didesnės dalies Centrinės Azijos ekspertų Gulnara niekada nebuvo laikoma galima įpėdine, nes jos nekenčia tiek žmonės, tiek elitas.
Antra įvykių versija, kurią iškėlė politologas Usmanas Chaknazarovas – „princesės“ ir NST vadovo R. Inojatovo konfliktas. Gulnara ir ši institucija iš esmės yra konkuruojančios interesų grupės su savo verslo interesais, ir štai dabar duktė paatviravo apie NST, o R. Inojatovas perdavė tėvui kompromituojančią medžiagą apie jos veiklą. Tačiau ir šis spėjimas turi silpnų vietų. Pirma, visi Uzbekistane žino apie Gulnaros „verslo“ ypatybes, tad nieko naujo NST vadovas I. Karimovui pasakyti negalėjo. Antra, kad ir koks įtakingas būtų R. Inojatovas, rinkdamasis tarp dukters ir jo, prezidentas vis tiek pasirinktų Gulnarą, o bet kokie pareigūnai Uzbekistane – kad ir kokie įtakingi jie būtų – lengvai nušalinami.
Tai kaip tada paaiškinti visą šią istoriją? Politologijoje įprasta ieškoti sudėtingų įvykių versijų, o kartais viskas yra paprasčiau, negu atrodo. Niekam ne paslaptis, kad jau kurį laiką I. Karimovas blogai jaučiasi. Kalbama, kad jis gali mirti bet kuriuo momentu. Akivaizdu, kad tokioje situacijoje prezidentas negali kontroliuoti to, kas vyksta aplinkui, taip kaip anksčiau. Aplinka tai supranta ir iš esmės jau kovoja dėl būsimo sosto. Tokiu atveju geriau sekasi tiems, kas „prieina prie kūno“ (labai panašu į tai, kas vyko Rusijoje paskutiniais B. Jelcino valdymo metais). O Gulnara šioje situacijoje galbūt pagalvojo, kad gali sau leisti kalbėti, ką nori, ypač matydama, jog NST pozicijos stiprėja ir institucija peržengia jos įtakos sferos ribas.
Bet bėda ta, kad duktė nuėjo per toli. Jeigu ji kritikuotų tik NST, būtų net gerai, nes tai padėtų prezidentui pristabdyti arklius R. Inojatovui balansuojant politinę sistemą. Tačiau Gulnara užsižaidė ir prakalbo apie šeimą, o tai žlugdo prezidento autoritetą. Todėl I. Karimovas buvo priverstas atvesti ją į protą minėtomis sankcijomis (o gal ir sunkia tėviška ranka), kurios kartu turėtų pademonstruoti, kad jis vis dar kontroliuoja padėtį valstybėje.
Tačiau vežimo atgal nesugrąžinsi. Gulnaros „tvitai“ bet kuriuo atveju parodė, kad caras jau ne tas. Ką daryti? Azerbaidžano variantas – valdžia iš tėvo sūnui – netinka: sūnaus nėra, o dukters elitas ir tauta nepriims. Galima paskambinti V. Putinui, kuris kol kas vienintelis posovietinėje erdvėje sugebėjo gražiai susukti operaciją „Įpėdinis“. Tačiau laikas prarastas – reikėjo pradėti užsiimti tuo anksčiau. Taigi lieka du variantai: Kirgizstano ir Turkmėnijos.
Pirmuoju atveju, I. Karimovui mirus, šalyje prasideda nenuspėjama įvairių interesų grupių kova dėl valdžios su nenuspėjamu rezultatu. Antruoju atveju, prezidentui mirus, elitui pavyksta sutarti dėl įpėdinio. Manytina, kad šis įvykių eigos scenarijus yra realesnis. Jeigu jau turkmėnai sugebėjo, tai uzbekams irgi turėtų pavykti. Tik problema ta, kad Turkmėnijoje politinis laukas buvo išvalytas beveik iki pamatų, o Uzbekistane yra nemažai įtakos grupių, kurios kol kas sėdi tyliai, laukdamos savo šanso (net nekalbame apie islamistų faktorių). Todėl kompromiso siekimo procesas bus sudėtingesnis ir belieka tikėtis, kad viskas nesibaigs kaip Tadžikistane – pilietiniu karu, kurį stabdyti gali tekti Rusijai (ji, beje, turbūt įsikištų su malonumu, nes tai būtų puiki proga atvesti į valdžią šalyje, kuri kol kas gadina nervus V. Putinui, savo žmogų, o norinčių tapti Maskvos kandidatu tikrai atsirastų).
Na o G. Karimovai galima pasiūlyti jau šiandien ieškoti atsarginio aerodromo ir kaupti pinigus užsienio sąskaitose (jeigu dar neprikaupė). Jei tėvo mirties dieną ji bus Uzbekistane, ten ją gali ir palaidoti, nes daug kas iš elito su džiaugsmu atkeršys dukrai už visas skriaudas, o minia tiesiog gali sudraskyti kaip M. Gaddafį. Štai tokios Karimovų šeimos paslaptys.
