Maskvos miesto teismas Orechovo banditų gaujos vadeivą Sergejų Butoriną, turintį Osios pravardę, už žmogžudystes nuteisė kalėti iki gyvos galvos.
Vadeiva neprisipažino
Nagrinėjant vienos iš žiauriausių ir stipriausių Rusijos gaujų bylą paaiškėjo, kad Orechovo gauja yra nužudžiusi daugiau kaip 60 žmonių.
Asmeniškai S. Butorinas kaltinamas 29 žmogžudystėmis ir 3 pasikėsinimais nužudyti. Jo asmens sargybiniui inkriminuotos 4 žmogžudystės ir vienas pasikėsinimas.
Didžiausio atgarsio susilaukė 1994 ir 1997 metais įvykdyti dviejų nusikalstamo pasaulio šulų – Otaro Kvantrišvilio, pravarde Šerchanas, ir Aleksandro Soloniko, pravarde Saša Belas, – nužudymai. Už tai teismas S. Butorinui ir skyrė kalėjimą iki gyvos galvos. Jis taip pat turės sumokėti 2 mln. rublių 4 nukentėjusiems asmenims.
Kartu su gaujos vadeiva buvo teisiamas ir jo asmens sargybinis Maratas Polianskis. Jam teismas paskyrė 17 metų griežtojo režimo kolonijos – tai netgi 2 metais daugiau, negu reikalavo prokuratūra. Prokurorai gaujos vadeivos asmens sargybiniui buvo gailestingesni, nes jis bendradarbiavo su teisėsauga ir padėjo atskleisti ne vieną nusikaltimą. Pats S. Butorinas savo kaltės nepripažino ir dar tikisi, kad apskundęs sulauks kitokio teismo nuosprendžio.
Nušovė Šerchaną
Bylą nagrinėjant teisme išaiškėjo, kad dabartinė Orechovo nusikalstama grupuotė susikūrė 1990 metais, susivienijus dviem iki tol Maskvoje veikusioms grupuotėms. Viena jų ir vadinosi Orechovo, o kita – Medvedkovskajos vardais. Grupuotę įkūrė Sergejus Timofejevas, Gusiatinskis, broliai Pyljevai. Jų tikslas buvo reketuoti verslininkus, žudyti konkurentus, kovoti su savais išdavikais.
Iš pradžių grupuotei vadovavo S. Timofejevas, pravarde Silvestras. Kurį laiką jis buvo vienvaldis lyderis ir neklausė niekieno patarimų. Tačiau vis tiek vienus grupuotės narius jis gerbė labiau, o dalį niekino, nuolat juos vadindamas niekam tikusiomis „torpedomis“ ir įsakydamas jiems dirbti pačius juodžiausius darbus. Tarp tokių buvo ir S. Butorinas, kuris Silvestro įsakymu organizavo daugumą to meto žmogžudysčių. Iš buvusių specialiųjų tarnybų pareigūnų S. Butorinas buvo sukūręs ištikimą samdomų žudikų grupę ir vieną kartą nusprendė, kad laikas perimti vadovavimą visai gaujai. Juolab kad Silvestras buvo susipykęs su beveik visais Rusijos banditais ir turėjo šimtus priešų.
1994 metais Silvestras vieną po kito į savo nagus paėmė Maskvos bankus, šalindamas visus, kurie jam bandė sutrukdyti. Po bankų S. Timofejevas nutarė imtis „prižiūrėti“ naftos verslą. Tada ir susipyko su kitu banditų bosu – O. Kvantrišviliu. Abu nepasidalijo Tuapsės naftos perdirbimo įmone. 1994 metų balandžio 5-ąją O. Kvantrišvilį nušovė snaiperis. Tik dabar tardytojai nustatė, kad tą garsią žmogžudystę S. Timofejevo-Silvestro įsakymu suorganizavo S. Butorinas-Osia.
Ties bedugne – A. Pugačiova
S. Timofejevo apetitas augo. Jis įsivėlė į kovas su Izmailovo grupuote dėl aliuminio verslo, o su dainininke Ala Pugačiova – dėl „Forumo“ kino centro. Dainininkė tame centre norėjo atidaryti savo dainos teatrą, o Silvestras kaip tik šį centrą „prižiūrėjo“. Garsiai dainininkei tas ginčas galėjo kainuoti ir gyvybę, nes S. Timofejevas nepripažino jokių autoritetų ir naikino visus, kurie jam prieštaravo. Tuo metu jis dar nežinojo, kad jam pačiam likę gyventi tik keli mėnesiai. S. Timofejevo mirtis A. Pugačiovą ir išgelbėjo.
S. Butorinas matė, kad S. Timofejevas kovoja visais frontais, ir jautė, kad jų gaujai dėl to gali kilti didelių bėdų. Dar daugiau tų bėdų galėjo kilti pačiam S. Butorinui, nes jis ir organizavo daugumą žmogžudysčių. Jis bijojo ir paties S. Timofejevo, kuris kartkartėmis žudydavo ir savus. Tuo metu grupuotės nariai, ypač tie, kurie vykdydavo žmogžudystes, vidutiniškai grupuotėje prabūdavo apie porą metų ir patys būdavo nušauti.
Tad S. Butorinas nusprendė nelaukti to momento, o imti valdžią į savo rankas. 1994 metų rugsėjo 13-ąją „Mercedes'as“, kuriuo važiavo S. Timofejevas, išlėkė į orą...
Kartu su Volodinu, pravarde Drakonas, ir dar dviem vyrais S. Butorinas ėmėsi vadovauti gaujai. Susprogdinus Silvestrą, atsikvėpė ir kitos grupuotės, tačiau tarp Orechovo banditų įtampa neatslūgo, nes S. Butorinas iš karto ėmė kovoti dėl vienvaldystės.
Žudymo ritualas
Per gan trumpą laiką S. Butorino įsakymu buvo nužudyti Kultikas, Drakonas, Vitocha ir dar keli iš aukštesniųjų gaujos narių. Už mažiausią nuodėmę S. Butorinas savo grupuotės narius žudė vieną po kito ir tapo tikru tironu. Galima drąsiai sakyti, kad jis pranoko net savo mokytoją Silvestrą. Jis net įsteigė savo „kontržvalgybos padalinį“, o šiam vadovauti paskyrė Dmitrijų Belkiną-Beloką.
D. Belkinas sukūrė visą saviškių žudymo ritualą. Kai prireikdavo nugalabyti kurį nors iš savų, jis pasikviedavo gaujos narius į pirtį arba į pikniką kur nors miškelyje. Visi žinojo, kad tokia „vakaronė“ baigsis kurio nors iš jų nužudymu, bet visi kaip vienas ateidavo, nes bijojo, kad gali žūti ir be eilės. Išsimaudžius pirtyje arba suvalgius po šašlyką, baudėjų komanda pasmerktąjį puldavo ir arba pasmaugdavo, arba uždaužydavo. Po to visų susirinkusių akyse nužudytojo kūnas būdavo sukapojamas gabalais ir sudeginamas arba užkasamas miške.
D. Belkinas laikėsi taisyklės, kad nužudyti turi geriausi aukos draugai. „Draugus turi žudyti draugai“, – ciniškai sakydavo jis.
Inscenizavo žmogžudystę
Nenurimo kovos ir su kitomis grupuotėmis. 1995–1996 metais Orechovo grupuotė išžudė Kuncevo, Sokolnkų, Asiriečių, Odincovo ir kelių kitų ne tokių garsių grupuočių vadeivas. Tardytojų duomenimis, tų nusikaltėlių kovų aukomis tapo 57 kitų grupuočių nariai.
Kai milicija 1996 metų pabaigoje užčiuopė Orechovo grupuotės pėdsakus, S. Butorinas inscenizavo savo paties žmogžudystę. Vienose Maskvos kapinėse ir dabar dar stovi paminklas, ant kurio yra S. Butorino nuotrauka ir mirties data.
O pats „palaidotasis“ tada pasidarė plastinę operaciją ir nusidangino į Graikiją. Ir ten tuoj pat pasėjo mirtį. Jis nusprendė, kad ilgametis gaujos narys A. Solonikas-Saša Belas nebereikalingas, ir davė įsakymą jį nudėti.
A. Solonikas dar turėjo ir Makedonskio pravardę, gautą už mokėjimą labai taikliai šaudyti abiem rankomis. Taip šaudydamas jis už pinigus į kapus pasiuntė dešimtis banditų ir verslininkų. 1994 metų spalio 6-ąją A. Solonikas per susišaudymą Maskvoje, Petrovsko-Razumovsko turguje, nušovė 5 milicininkus ir apsaugos darbuotoją, bet ir pats buvo sužeistas ir areštuotas. Jis buvo uždarytas į „Matroskaja tišinos“ kalėjimą – ir pirmasis to kalėjimo istorijoje sugebėjo iš ten pabėgti.
Nuo savų nepabėgo
Pagal oficialią versiją, banditai kalėjime prižiūrėtoju įdarbino Sergejų Menšikovą. Jis atnešė į kalėjimą areštuotajam alpinistų įrangą ir pistoletą. Pabėgimo metu į A. Soloniko lovą kameroje buvo paguldytas manekenas, o jis pats tuo metu su savo prižiūrėtoju išėjo ant stogo ir nusileido pas jo laukiančius sėbrus.
Netrukus A. Solonikas, apmovęs teisėsaugininkus ir dar pasieniečius, atsidūrė Graikijoje, bet saviškių apmauti jam nepasisekė. 1997 sausio 31-ąją jis ir jo draugė – 22 metų Svetlana Kotova, 1996-ųjų „Mis Rusija“ – buvo nužudyti. Abiejų lavonai buvo surasti miesto sąvartyne. Ekspertai nustatė, kad tiek samdomas žudikas, tiek jo draugė buvo uždusinti. Po to mergina dar buvo ir sukapota.
S. Kotova dirbo modeliu. Ji trejetą metų draugavo su verslininku, paskui netikėtai išsiskyrė ir išvažiavo į Graikiją. Draugės pasakojo, kad tyli ir uždara mergina niekam apie savo meiles ir pažįstamus nepasakojo. Ji buvo ypač išranki ir atsargi su vyrais, tad keliauti ilsėtis į Graikiją, tų pačių draugių tvitinimu, galėjo tik su labai gerai pažįstamu. Liudininku teigimu, A. Solonikas Atėnų oro uoste merginą taip ir sutiko – kaip seną gerą draugę. Vėliau jo viloje per kratą buvo rasta daug merginos daiktų. Visi, kurie pažinojo S. Kotovą, prisimena ją kaip kuklią, tvarkingą ir dorą merginą. Modelių agentūros „Red stars“ direktorė ją pavadino tiesiog dangiškuoju angelu. Vargu ar „dangiškasis angelas“ žinojo tiesą apie žmogų, pakvietusį ją atostogauti Graikijoje. Vargu ar ji žinojo, kad tai samdomas žudikas.
Taigi po A. Soloniko nužudymo S. Butorinas persikraustė į Ispaniją. Būtent ten 2001 metais kartu su savo sargybiniu M. Polianskiu jis buvo areštuotas už neteisėtą ginklų laikymą, o vėliau perduotas Rusijai.
