Neseniai „Espresso“ išspausdino mano laišką išgalvotam anūkui, kuriame aš įtikinėjau jį treniruoti savo atmintį, o ne besąlygiškai remtis informacija, kurią gauname internete. Netrukus viename iš mano tinklaraščių mane apkaltino mane tapus interneto priešu. Taip pat galima kritikuoti žmogų pasisakantį prieš važiavimą automagistrale apgirtus, arba daugiau nei 180 kilometrų per valandą. Toks pareiškimas visiškai nereiškia kvietimo atsisakyti kelionių automobiliu. O dar visai neseniai „Espresso“ puslapiuose mane švelniai kritikavo Eugenio Scalfari dėl to, kad aš pernelyg pasitikiu informacijos šaltiniais internete. Tai buvo pareiškimas po mano paskutinio straipsnio, kuriame aš užsiminiau apie nevėkšlas, televizijos laidoje tvirtinusius, kad, jų manymu, A. Hitleris ir B. Mussolinis gyveno 60-ais metais.
E. Scalfari pažymėjo, kad būtent dirbtinė „online“ atmintis sukūrė žmonių, nesugebančių savo galvoje saugoti informacijos, kartą. Jis mano, kad tinklo naudojimas duoda iliuziją kontakto su visais ir viskuo, tačiau iš tikrųjų pasmerkia žmogų vienatvei. Aš sutinku su tuo, kad tai dvi mūsų laikmečio ligos. Apie tai daug rašiau. E. Scalfari galėjo pacituoti Platono „Fredos“ epizodą, kuriame faraonas smerkia dievą Totą dėl to, kad šis išrado rašybą, dėl to žmonės gali prarasti gebėjimą naudotis savo atmintimi. O vėliau pasirodė, kad rašymas privertė žmones prisiminti perskaitytą. Tik rašytinio žodžio dėka buvo sukurtas toks atmintį šlovinantis kūrinys, kaip M. Prousto „Prarastojo laiko beieškant“. Aš noriu pasakyti, kad galima puikiai naudotis internetu ir tuo pačiu vystyti savo atmintį, stengiantis įsiminti tą informaciją, kurią iš jo pasiėmėme.
Tinklas – tai nėra kažkas, ko turėtume atsisakyti. Panašūs ginčai tęsiasi nuo pat motorizacijos ir televizijos pradžios. Internetas egzistuoja, ir jokie ginčai negali jo sunaikinti. Svarbiausia, ne tik pripažinti riziką (akivaizdžią), susijusią su jo atsiradimu, tačiau ir išmokyti jaunimą teisingai juo naudotis.
Įsivaizduokime gerą mokytoją, kuris siūlo pravesti tam tikra konkrečia tema tyrimą. Jis žino, kad jo mokiniai pabandys lengviausiu keliu surasti atsakymus internete. Toks mokytojas pasiūlys paieškoti medžiagos iš mažiausiai dešimties tinklapių, palyginti gautą informaciją, rasti skirtumus ir prieštaravimus, bei išspręsti klausimą apie tai, kuris puslapis buvo patikimiausias šaltinis, sutikrinus duomenis su rašytiniais dokumentais ar enciklopedijos informacija. Tuomet jaunuoliai gautų informacijos iš interneto, o tai būtų kvaila drausti, tačiau tuo pačiu metu ir mąstytų, bei kažką įsimintų. Be to, moksleiviai galėtų sulyginti gautus rezultatus, ginčytis tarpusavyje ir išvengtų vienatvės. Jie pajustų tarpusavio disputo skonį.
Be abejo, yra ir bus tokių, kurie tampa priklausomi nuo tinklo, kurie nėra pajėgūs atsiplėšti nuo vienišo bendravimo su kompiuterio ekranu. Jeigu mokykla ir tėvai nesugebėjo sulaikyti jų nuo šio užsiėmimo, tai prireiks įrašyti į narkomanų, onanistų, rasistų, aiškiaregių, chiromantų ir visų kitų degeneratyvių priklausomybės formų sąrašą, kurioms kiekviena visuomenė turi labai atsakingai priešintis. Tačiau tai reikėjo daryti visais laikais.
Jeigu šiandien atrodo, kad tokių „ligonių“ pernelyg daug, tai tik todėl, kad per penkiasdešimt metų žmonijos skaičius išaugo nuo 2 iki 7 milijardų. Ir kalta dėl to ne vienatvė, kurią sukelia tinklas, o žmogiškųjų ryšių trūkumas.
Citata: „Ligonių“ atrodo per daug todėl, kad per penkiasdešimt metų žmonijos skaičius išaugo nuo 2 iki 7 milijardų.
